Pavasari, kodėl neprabundu?
Jaučiuosi kerpės gniužulu ant nuostabaus Gyvybės Medžio?
Maniau, kad pas Dievulį daug dienų,
Bet jau ne buitį judinu, žvalgausi, ar kas veža...
Jau atsilieka rankos, kojos nuo akių,
Jau nugara skaudena ir nelinksta,
Jau vis mažiau blaiviu protu tikiu
Ir atrandu, kur savos kepenys, kur inkstai.
Kvaistu, svaigstu nuo kiekvienos dienos,
Tačiau ne žiedlapius skleidžiu - bespalvės sporos krinta.
Ar kas begirdi, kai čežu vos vos
Jausmų gausos neperteikiančią mintį?
Keistai atrodo ašara. Sula?
Lyg ir nėra dėl ko dabartyje verkšnoti.
Beribė baimė - ar nelūš šaka
Ir abejonė - ar nesu besotė?..