Gordonas visą dieną praleido savo darbo kambaryje, tvarkydamas svarbiausius Karalystės reikalus, nenorėdamas palikti nei Arelos, nei Godos ar Ravenos, juk Tasdaras galėjo pasirodyti čia bet kuriuo metu. Ir nors praėjo savaitė nuo paskutinio karto, privalėjo išlikti budrus, nes neabejojo, kad jis kažką planavo. Kažką labai siaubingo, bet buvo sunku nuspėti ką. Kumščiai patys gniaužėsi iš pykčio. Jei tik būtų stipresnis, galėtų imtis ko nors drastiškesnio, nereikėtų planuoti slaptų įsibrovimų į Tamsos tvirtovę ir būtų kur kas paprasčiau, galbūt tada Tasdaras nuo jų atstotų. Nors ne, taip galvoti buvo naivu, nesvarbu, ką jie darytų, Tasdaras niekada nepaliks jų ramybėje, o jo paties galios po truputį seko, kaipgi galėtų būti stipresnis?

Gordono žvilgsnis nejučia nukrypo į Žynių lazdą, atremtą į sieną prie lango. Jos kristalas žibėjo lempos šviesoje, bet jis žinojo, kad tas žibėjimas gali bet kada išnykti, jei neperduos lazdos Godai. Privalėjo kuo greičiau tai padaryti, net jei dėl to reikės mirti...

– Tėti, praleidai pietus, nejau neateisi net vakarienės? – staiga išgirdo jis dukters balsą ir pakėlęs galvą pažvelgė durų pusėn. Pastaruoju metu buvo gana išsiblaškęs, tad nė nepajuto, kaip ji įžengė į vidų.

– Aš nealkanas, gal šiek tiek vėliau, – sumurmėjo, viena alkūne remdamasis į stalą.

– Tada gerai, Arela dar nebaigė ruošti, galbūt pavakarieniausime kartu, – šyptelėjo mergaitė. – Beje, pasakiau Ravenai mūsų planus, nemanau, kad verta slėpti.

– Žinoma, tu teisi, – sutiko Gordonas. – Ir ką ji planuoja? Nori padėti?

– Nori, bet žino, kad neleisi. Tiesą pasakius, pati norėčiau prisidėti, nors kelionėje greičiausiai būčiau tik našta.

– Atleisk, bet tikrai nenoriu tavęs į tai painioti, mes juk nesame tikri, kad pavyks išlikti nepastebėtiems.

– O kiek žmonių planuoji imti? Tik Liną ar dar kažką?

– To dar neapgalvojau, bet kuo mažiau žmonių bus, tuo mažiau atkreipsime dėmesį. O kodėl klausi? Kas nors atsitiko?

– Ne, nieko, tik nerimauju, – nejaukiai sujudo ji. – Na, tada jau eisiu, netrukdysiu tau.

– Palauk minutėlę, turiu pasakyti tau šį tą labai svarbaus.

Goda jau buvo beeinanti pro duris, bet išgirdusi jo balsą krūptelėjo. Gordonas pakilo nuo kėdės, jo veidas beveik iškart apsiniaukė.

– Prisimeni tą dieną, kai Aristėjas sakė, kad mano galios nusilpusios dėl nuovargio? – vėl prakalbo jis. – Iš tikrųjų priežastis visai kita. Ilgą laiką tylėjau, nes nežinojau, kaip tau viską paaiškinti, bet anksčiau ar vėliau pati būtum supratusi, kad kažkas ne taip.

Gordonas liūdnai nusišypsojo ir pakėlė lazdą. Goda nieko nesuprasdama žiūrėjo į jį ir jautė, kaip jam sunku apie tai kalbėti, kaip jis bandė apgalvoti kiekvieną žodį.

– Ką nori tuo pasakyti? – sumišusi paklausė ji.

– Galbūt tai pasirodys neįtikėtina, bet taip nusprendė Pirmapradžiai dievai. Mano galios silpsta, nes privalau savo lazdą perleisti tau.

– Bet... bet tai juk reiškia, kad tu nebebūsi žynys, ar ne? – negalėdama patikėti ji lėtai papurtė galvą ir per kelis žingsnius atsitraukė. – Ne, aš negaliu taip paprastai atimti iš tavęs to, dėl ko taip ilgai kovojai, negaliu atimti tavo pareigos.

– Tu to ir nepadarysi, dievai tik nori perleisti tau lazdą, kad įgavusi naujų galių galėtum toliau mokytis ir kur kas lengviau įvaldytum visus žynių sugebėjimus, – Gordonas neskubėdamas priėjo prie dukters. – Mano silpstančios galios parodo tik tai, kad lazda greitai bus neveiksminga, jeigu kuo skubiau jos neperduosiu tau.

– O kas bus, jei nesutiksiu? Jeigu jos nepaimsiu?

– Tada nebegalėsi daugiau mokytis, o aš visam laikui prarasiu savo galias, – sunkiai atsiduso jis. – Bet tai dar ne viskas, dievai nori, kad sukurtum man naują simbolį, štai kodėl turi gauti senąjį.

– Sukurti naują? – apstulbusi ji pažvelgė į tėvą. – Ir kaip tai padaryti?

– Tai ir neduoda man ramybės, nes tu dar nesi įvaldžiusi savo galių, kad tai padarytum, o laikas senka ir aš jau nebežinau, ar iš to kas nors išeitų...

Jo balsas skambėjo taip liūdnai, jog Goda susigraudinusi jį apkabino. Sunku buvo patikėti, kad Fantazija norėjo būtent šito, o ji taip siaubingai jaudinosi, žinojo, kad nutiko kažkas daug rimtesnio, ir, pasirodo, neklydo.

– Nebijok, Goda, neabejoju, kad ką nors sugalvosime, – tvirtai glausdamas prie savęs guodė ją Gordonas. – Bet dabar jau labai vėlu, apie tai pasikalbėsime rytoj, gerai?

Mergaitė tik linktelėjo ir netrukus paliko kambarį, nenorėdama jam trukdyti. Gordonas pastatė lazdą atgal prie sienos ir pabandė vėl kibti į darbus, bet jau visiškai neturėjo tam nuotaikos, tad nusprendė išeiti į kiemą įkvėpti gryno oro. Nusileidęs laiptais, jis paskui save uždarė duris ir atsistojo po atviru dangumi. Kad ir kaip buvo skaudu, nujautė, kad vis dėlto privalės baigti savo kaip žynio darbą, juk kitos išeities neturėjo.

„Tokia ilga naktis... – jausdamas pro drabužius besiskverbiančią vėsą, akimis jis klaidžiojo tamsiu horizontu. – O aš stoviu čia, tarytum nieko nebūtų atsitikę... Bet tai dar ne pabaiga, kiek įstengdamas privalau padėti Godai, kad nereikėtų egzistuoti tarp mirties ir gyvenimo. Taip, tarp mirties ir gyvenimo...“

Žynys nusijuokė pats iš savęs, kad taip paprastai sugebėjo pasakyti jai tiesą, o nuo dabar teks laukti, kol išauš valanda, kai jau visai nebeturės savo galių. Ne, jis papurtė galvą, nebenorėdamas apie tai galvoti, pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, kad buvo sunku tuo patikėti, per daug įkyrių minčių sukosi galvoje. Giliai įkvėpęs oro, jis atsirėmė į duris ir atlošęs galvą ėmė žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Mėnulis apšvietė jo pablyškusį neramų veidą.

„Kad ir kaip bebūtų, turiu saugoti Šešėlių Karalystę, kol neišaušo ta diena, – toliau mąstė jis. – Jei tik Goda žinotų, kaip dėl jos rizikuoju, visiškai su tuo nesutiktų. Bet ji dar per jauna, kad man padėtų, kodėl Fantazija mano kitaip?“

Pasitraukęs nuo durų Gordonas apsigręžė, norėdamas nužvelgti savo namus, kuriuose gyveno nuo tada, kai paliko tėvų būstą. Per tą laiką tiek daug visko įvyko, lyg būtų pralėkusi visa amžinybė. Čia jis susirado žmoną ir užaugino dukterį, bet net jei ir turėjo tai daryti vienas, visas tas su ja praleistas laikas dabar reiškė kur kas daugiau, nei iš pradžių leido sau manyti. Žmona jau seniai nieko nebereiškė, juk jis mylėjo kitą, kuri niekada nepaliktų jo vieno su vaiku. Tačiau dabar Gordonui kur kas labiau rūpėjo ne praeitis, o ateitis, ypač kai žinojo, kad liko galbūt jau labai mažai.

„Goda... Ji sunkiai dirbo ir mokėsi. Viskas turėtų būti gerai“.

Gordonas lėtai perėjo mėnulio apšviestą takelį ir pasiekęs sodą nužvelgė kiekvieną kampelį, tarsi atsisveikindamas su šia vieta. Iš dalies jis ir turėjo tai padaryti, nes greitu metu viskas jau bus pasikeitę. Daugybė prisiminimų jo galvoje plaukė pasroviui kaip upė. Jis prisiminė netgi keletą epizodų iš savo vaikystės, kurios beveik neturėjo, bet viskas atrodė taip tolima ir miglota, lyg sapnas. Tačiau vieno dalyko vis dėlto ištrinti iš atminties neįstengė – mergaitės šviesiais plaukais, kuri visą laiką būdavo šalia, kai jam to labiausiai reikėdavo, bet kas ji tokia taip ir nesuprato, nes po kurio laiko ji paslaptingai dingo.

„Ką aš padariau ne taip, kad dievai man skyrė tokį sunkų išbandymą?“ – paklausė savęs Gordonas, žvelgdamas sau į rankas. Nedrįso susisiekti su Fantazija ir pasakyti, kokį pasirinko kelią, jau žinojo, kad ji tam prieštaraus. Bet jis tik norėjo, kad Goda būtų saugi, jokiu būdu negalėjo leisti jai aukoti savo gyvybės.

Po kurio laiko ant mėnulio užslinko debesys ir Gordonas sunerimęs apsidairė. Tuo metu netoliese sušlamėjo krūmai ir pro šalį praslydo neaiškūs šešėliai. Kažkas artinosi. Tačiau jis nespėjo apsiginti ir gavęs smūgį į veidą parvirto ant žemės. Vos atsistojo, pamatė atlekiantį dar vieną, tad išvengęs jo nubloškė užpuoliką tolyn ir vikriai nėrė į šalį. Tačiau juoda figūra negaišdama nė sekundės šoko ant jo ir jie abu nuvirto į žolę. Priešininkas spaudė Gordono galvą viena ranka, kita smūgiuodamas į saulės rezginį ir neleisdamas jam atsistoti, užgulęs visu savo kūnu, ir jam atrodė, tarsi jį kas grūstų į žemę.

Iš paskutiniųjų stengdamasis ištrūkti, žynys užsimojo į jį psi energija ir jam galiausiai pavyko. Svirduliuodamas, įtempęs visus raumenis, jis žengė kelis žingsnius atatupstas, ruošdamasis dar vienam puolimui. Galvoje tvinkčiojo, ausyse aidėjo tolimas ūžesys, tarsi vėjas būtų nešęs audrą, bet kai migla po truputį nuslinko nuo akių, pasijuto vėl stovintis priešais užpuoliką. Reikėjo tučtuojau jo nusikratyti, tad neabejodamas dar kartą sviedė jo pusėn psi energiją. Deja, priešininkas smūgio išvengė ir psi energija tarsi fejerverkas susprogo ore. Akimirką sodą nutvieskė šviesa, o per tą laiką Gordonas spėjo atidžiau įsižiūrėti į vyriškį.

– Tu?! – nustebęs riktelėjo, bet šis žiebė tokį galingą smūgį į galvą, jog jam aptemo sąmonė.

Atsipeikėjęs Gordonas suprato esantis kažkur kitur, bet tiksliai negalėjo pasakyti kur. Atrodė, lyg sąmonė būtų blaivi, bet savo kūno nejuto ir nieko nematė, tik girdėjo neaiškius balsus, kurie plaukė iš kažkur labai toli. Stiprios rankos tempė jį tolyn, bet taip diegė galvą, kad nepajėgė jos pakelti.

– Įvykdžiau jūsų prašymą, valdove, – visai šalia pasigirdo jau daug aiškesnis balsas.

– Nuostabu. Nuvesk jį į Aukštutinius požemius.

Gordonas atpažino Tasdarą ir Melburną, įtūžęs bandė priešintis, bet rankos taip ir nepakilo. Sąmonė buvo tarsi atskirta nuo kūno.

– O kodėl ne į Žemutinius? – nustebęs paklausė Melburnas.

– Kol kas nenoriu, kad jis mirtų, turiu kitokių planų. Tegul pirmiau pasikankina, o tada atiduosiu jį Aladorui.

Žynys ir vėl pasijuto tempiamas. Norėjo telepatiškai išsikviesti pagalbą, bet taip pat neįstengė, o tada prisiminė, kad greičiausiai jam trukdo Tamsos Karalystėje tvyrantis blogis. Tačiau kažko kito padaryti nespėjo, nes po kelių minučių jie sustojo. Gordonas po savimi pajuto šaltas akmenines grindis ir suprato pagaliau galintis judėti. Vos pramerkė akis, priešais save išvydo Melburną ir kaipmat pašoko ant kojų.

– Ko tau iš manęs reikia?

– Man? Nieko, tavęs reikia Tasdarui. Kodėl? Tiksliai nežinau, jis pats tave nudės, kai turės noro, – nusijuokė jis. – O gal tiksliau, kai nusibos su tavimi žaisti?

Gordonas tvirtai sugniaužė kumščius.

– Nuostabiausias burtas pasaulyje, – vėl prakalbo Melburnas, nužvelgdamas jį nuo galvos iki kojų. – Kūnas nejuda, o tu girdi, kas vyksta aplinkui.

– Tu tyčia tai padarei, – iš pykčio tankiai alsavo jis. – Kaip tik tada, kai tapau labiausiai pažeidžiamas. Tai tik įrodo, koks esi bailys.

– Gal ir taip, bet to reikalavo Tasdaras, – pašaipiai kalbėjo jis. – O dabar kankinsiesi laukdamas, kada jis tave nužudys.