Antrankiai subyrėjo į šipulius. Ravenos kumščiai tvirtai susigniaužė, akys įsmigo tiesiai į Rodžerį. Ji buvo pasiruošusi bet kurią akimirką pulti. Priešininkas įsitempė lyg styga. Žinojo, kad turėjo pagalbininkų, bet mergaitė nebuvo tokia paprasta, jog pavyktų lengvai ją įveikti, nors savo tėvui dar neprilygo. Kol kas. Tačiau didžiausią nerimą kėlė ne tai, kad jai pavyko išsivaduoti, o tai, kad bet kurią minutę galėjo kas nors pasirodyti jai į pagalbą. Reikėjo kuo greičiau ja atsikratyti, kad ir nužudyti, net jei nebegalės gauti Zurato veidrodžio. Rizikuoti buvo per daug pavojinga.

Apie tai galvodamas Rodžeris jau traukėsi iš makštų durklą, tvirtai įrėmęs kojas į grindis, nors jam trukdė nuo Ravenos sklindanti vėjo banga, kuri sukosi aplink ją kaip verpetas, tarsi saugodama ją nuo pavojaus. Tą pačią akimirką jo akys susitiko su jos, ir jis persigandęs per žingsnį atsitraukė. Ravenos žymė ant kaktos žibėjo raudonai, lygiai taip pat kaip ir akys. Tas žvilgsnis buvo kupinas tokios neapykantos, jog jis nežinojo, kas šiuo metu dėjosi jos galvoje, žinojo tik tai, kad ji trokšte troško jį nužudyti, ir buvo tikras, kad galėtų lengvai tai padaryti, jeigu ją visiškai užvaldytų demoniškoji pusė. Na žinoma, juk žmogiškoji pusė niekada neleis jai pralieti kraujo, galbūt jis dar turėjo šansą laimėti, galbūt tereikėjo pasinaudoti jos jausmais. Nors jie ir padėjo jai atskleisti savo galias, tuo pačiu galėjo jas sustabdyti.

– Ką tu darai?! – staiga pasigirdo Gertrūdos riksmas iš kairės.

Apgalvodamas tolimesnius savo veiksmus, Rodžeris nė nepajuto, kaip vikriai pašokusi į priekį Ravena artėjo prie jo. Galbūt prie to prisidėjo ir išgąstis, bet noras gyventi buvo didesnis, kai ji buvo jau visai čia pat, jis užsimojo durklu. Mergaitė nė nesiruošė išvengti ašmenų, ir aštri geležtė įsirėžė jai į dilbį. Rodžeris stipriau suspaudė durklo rankeną, grūsdamas ašmenis tik dar giliau ir palikdamas gilų rėžį, einantį nuo pat riešo iki alkūnės. Tačiau Ravena skausmo tarsi nejuto. Kraujas tekėjo per suplyšusią rankovę ir kapsėjo ant medinių grindų, bet ji žvelgė į priešininką tuo pačiu įtūžio kupinu žvilgsniu, kitoje rankoje kaupdama juodą kaip naktis psi energiją. Rodžeris ne iškart tai pastebėjo, nes buvo susikoncentravęs į jos veidą, bet spėjo atšokti laiku, kai energija skrosdama orą kirto jo pusėn. Nukentėjo tik marškiniai dešiniajame šone, trūko tiek nedaug, jei būtų neišvengęs, dabar gulėtų ant grindų, maldaudamas pasigailėjimo. Iš pykčio net sugriežė dantimis. Kaipgi kažkoks vaikas galėjo būti stipresnis už jį? Tai jam suteikė tik dar daugiau jėgų nepasiduoti, kovoti už savo gyvybę, net jei dėl to praras tuos, kurie visą laiką buvo jo pašonėje, nors šiuo metu jie atrodė visiškai nenaudingi, tikriausiai per daug išsigandę, kad padėtų. Na ir gerai, jam ir nereikėjo pagalbos, susitvarkys su tuo vienas.

Rodžeris tik dar stipriau suspaudė rankoje durklą, kuris vis dar buvo suteptas Ravenos krauju. Tą pačią akimirką mergaitė jo pusėn paleido dar keletą psi energijos smūgių. Jis staigiai nėrė į šoną, bet vienas jų pataikė į durklą laikančią ranką. Ginklas su garsu taukštelėjo ant grindų ir tarytum pažadino iš sąstingio visus Rodžerio pagalbininkus. Gertrūda, Edenas ir Markas apsupo Raveną iš visų pusių. Ji buvo viena prieš keturis, bet jos nekaustė jokia baimė, atrodė, lyg aiškiai numatytų kiekvieną jų veiksmą. Rodžeris nebuvo tikras, ar demoniškoji pusė buvo užvaldžiusi ją iki galo, ar ji apskritai suprato, ką darė, jos žvilgsnis fiksavo kiekvieną menką judesėlį, lyg ji galėtų jausti netgi tai, kas vyko už nugaros. Jis aiškiai matė, kaip Gertrūda ruošėsi smogti iš pasalų, bet Ravena staigiai apsigręžė ir iš jos rankos tvokstelėjusi vėjo banga nusviedė ją į sieną. Tuo pasinaudojęs Rodžeris užsimojo į mergaitę su psi energija rankose, tikėdamasis, kad ji nespės laiku jo pastebėti ir apsiginti, bet kai smūgio banga jau buvo beveik pasiekusi tikslą, Ravena pažvelgė tiesiai į jį. Psi energija išsisklaidė lyg dūmas visiškai jos nekliudžiusi.

– Rodžeri! – šūktelėjo jam Markas. – Bėk iš čia!

Tačiau šis drebėdamas suklupo ant kelių ir įstengė tik stebėti, kas bus toliau. Nebegalėjo pajudinti nė vieno savo kūno raumenėlio. Bet dėl to buvo kaltas ne išgąstis, atrodė, lyg kažkas laikytų jo kūną, trukdytų jam pajudėti. Ir tada jis prisiminė. Lygiai tas pats nutiko tą dieną, kai pirmą kartą buvo pagrobęs Raveną. Ji sukaustė jo kūną, galėjo vienu rankos mostu sutraiškyti visus jo kaulus, bet to daryti neskubėjo, greičiausiai mėgavosi jo kančia, jo baime, juk jis tiek daug kartų ją įskaudino. O dabar atėjo eilė keršyti, jos demoniškoji pusė galutinai užvaldė jos kūną ir protą, tik ar buvo įmanoma ją kaip nors sugrąžinti?

Ravena ėjo basomis kojomis per medines grindis, neišskleisdama jokio garso, bet su kiekvienu žingsniu Rodžerio baimė vis augo. Ji ėjo taip lėtai, tik dar labiau jį kankindama, iš žaizdos vis dar tekantis kraujas gėrėsi į jos juodą suknelę, tekėjo per pirštus ir atrodė beveik juodas, kaip tikro demono kraujas. Akimirką ji dar stabtelėjo, pasilenkė ir pakėlė Rodžerio pamestą durklą. Aštrūs ašmenys pavojingai žybtelėjo lempos šviesoje.

– Jis turi mirti... – šaltu, daug žemesniu nei įprastai balsu sukuždėjo Ravena. – Tokiems niekšams nėra vietos šiame pasaulyje.

Ji ėjo toliau, spausdama durklą sužeistoje rankoje. Daugiau niekas nedrįso pajudėti. Nė vienas nenorėjo rizikuoti savo gyvybe ir mirti. Rodžeris ir pats tai žinojo, nors bet kokiu atveju negalėtų prisišaukti pagalbos, nes nesugebėjo praverti lūpų. Jau nežinojo, kiek laiko praėjo, kai nustojo kvėpuoti. Ir štai, Ravena stovėjo priešais, įsmeigusi į jį savo raudonas bejausmes akis. Durklas iš lėto pakilo, kai ji sugniaužė rankeną abiem rankomis ir užsimojo paskutiniam smūgiui. Bet staiga siūbtelėjo stipri vėjo banga, kur kas stipresnė nei ta, kurią prieš tai sukėlė pati. Ravenos rankos sustingo ore, ir tą pačią akimirką ji pajuto pirštus apgaubiančią šilumą.

– Šios rankos... jos nėra sutvertos žudyti.

Švelnus, raminantis balsas suvirpino širdį. Pirštai atsileido ir durklas išslydo iš rankų. Rodžeris apstulbęs žiūrėjo į šalia mergaitės ramiai stovintį ir besišypsantį Gordoną. Jo šypsena ją kažkuo paveikė, akys jau nebebuvo raudonos ir į jas grįžo tas pats įprastas mėlynumas.

– Aš... atsiprašau... – sukuždėjo Ravena ir jau visiškai praradusi jėgas susmuko Gordono glėbyje. Tuo metu Rodžeris pasijuto ir vėl galintis judėti, bet iš vietos nesitraukė, niekaip negalėdamas patikėti, kad buvo taip arti mirties, bet eilinį kartą išsigelbėjo.

– Siaube, ji prarado tiek kraujo, – persigandusi Lina puolė prie Gordono.

Rodžeris tik dabar ją pastebėjo. Na žinoma, jis išplėšė Raveną iš jos rankų, akivaizdu, kad pati norėjo ją susigrąžinti. Jis galėjo pulti ir nugabenti ją kur nors kitur, bet nežinojo, ar verta, be to, buvo išsekęs po kovos, jokiu būdu nesugebėtų įveikti priešininkų. Galbūt kitą kartą. Galbūt pavyks įgyvendinti savo planą, tereikėjo labiau viską apgalvoti. Bet iš kur galėjo žinoti, kad Ravenai pavyks išsilaisvinti iš galias slopinančių antrankių?

– Viskas bus gerai, ji tiesiog pavargo, – ramino Liną Gordonas, keldamas mergaitę ant rankų.

Daugiau niekas neištarė nė žodžio ir nedrįso prieštarauti. Nei Gertrūda, nei Markas su Edenu daugiau nenorėjo turėti nieko bendro su Tasdaro dukterimi, todėl leido ją išgabenti. Lina dar paskutinį kartą žvilgtelėjo į Rodžerį. Akimirką jos žvilgsnyje jis įžvelgė gailestį, kurį netrukus pakeitė neapykanta, o po to ji įsikibo Gordonui į parankę ir kartu jie teleportavosi į Šešėlių Karalystę. Koridoriuje juos iškart pasitiko Arela. Pamačiusi kruviną dukterį ji negalėjo nuslėpti ašarų, bet tuo pačiu džiaugėsi, kad ji gyva, juk žaizdas tereikėjo išgydyti. Gordonas paguldė mergaitę ant sofos, jo balti marškiniai buvo išsitepę nuo kraujo, bet visiškai tai ignoruodamas jis ištiesė rankas, norėdamas ją išgydyti.

– Palauk, tu privalai taupyti jėgas, leisk tai padaryti man, – drebančiu balsu prakalbo Arela. – Jūs jau padėjote jai pakankamai.

Gordonas iš pradžių dvejojo, bet sunkiai atsidusęs vis dėlto atsitraukė. Moteris atsiklaupė prie sofos ir stengdamasi suvaldyti besidaužančią širdį ištiesė delnus Ravenai virš žaizdos. Iš pradžių baiminosi, kad galbūt nepakaks galių, bet kai rankose sušvito melsva psi energija, palengva atsikvėpė ir susikoncentravo į gydymą. Žaizda po truputį gijo, kol galiausiai iš jos liko tik neryškus randas.

– Viskas gerai, Arela, dabar jai reikia pailsėti, – ramindamas ją šyptelėjo Gordonas.

– Taip, – braukdama skruostais riedančias ašaras linktelėjo moteris. – Svarbiausia, kad ji gyva.