Tryliktas skyrius. Kovoti arba pasiduoti

Visą naktį Ravena susigūžusi gulėjo ant šaltų, betoninių rūsio grindų. Žaizda, kurią paliko Rodžeris, buvo labai gili, atrodė, kad daugiau niekada nebegalės su ta koja vaikščioti. Bet skausmas kaskart priminė, kad ji gyva, ir jei nieko nesiims, tikrai mirs. Tačiau ką ji turėjo daryti, kad iš čia ištrūktų? Dėl riešus juosiančių ringių negalėjo naudotis savo galiomis, o kai bandė pabėgti, buvo ir vėl sučiupta, kas iš to, jei bandys tai padaryti dar kartą? Be to, su tokia koja nesugebėtų pabėgti nė metro, nebent kaip nors pavyktų išsigydyti žaizdą.

Mergaitė kelis kartus bandė nusitraukti galias slopinančią giją, bet jautėsi taip, tarsi atsitrenktų į sieną. Ji buvo labai plona, galios atrodė ranka pasiekiamos, bet kad ir kaip stengėsi tą sieną pralaužti, ji buvo per tvirta. Ir tai tęsėsi visą naktį. Ji žinojo tai nuo tada, kai pro langelį, kurį atidengė, pradėjo skverbtis menki saulės spinduliai. Miegoti pakliuvus į tokią situaciją atrodė neįmanoma. Juo labiau, kai nežinojo, kas jos laukia, ką Rodžeris ketina daryti, nes jei būtų norėjęs, seniai būtų ją nužudęs, juk dabar ji buvo visiškai bejėgė.

Apie tai pagalvojus Ravena tik dar labiau nusivylė savimi. Kodėl visą laiką turi pakliūti į tokią situaciją? Ir kodėl kiekvieną kartą būna tokia silpna? Argi savyje neslėpė didžiulės galios, kurią paveldėjo iš Tasdaro? Juk galėtų pasistengti bent šiek tiek labiau, čia buvo tik antrankiai, o jos tėvui teko kur kas sunkiau, turėjo įveikti amuleto galią, kuri buvo žymiai didesnė. Aišku, Ravena neprilygo Tasdarui, bet tikrai turėjo mokėti daugiau, juk įveikė jau tiek sunkumų. Prisiminus juos, ji vargiai galėjo patikėti, kad praėjo tik metai nuo to, kai prasidėjo visi tie sunkumai. Atrodė, kad kur kas daugiau, o ji ir jautėsi daug vyresnė nei iš tikrųjų. Jau nebebuvo ta baili mergaitė, keliavo į Senuosius Atakanos požemius, Nebūties pasaulį, įveikė Ževodano žvėris Mirties girioje, o svarbiausia – plaukė per Šmėklų pelkę. Ir kam? Tam, kad ir vėl papultų į tokią apgailėtiną padėtį?

Ravena iš visų jėgų stengėsi sulaikyti besiveržiančias ašaras. Pavyko tada, pavyks ir dabar. Galbūt tereikėjo kantrybės, norint ištrūkti iš tų pančių. Jei tik įstengtų, galėtų pasikviesti ką nors į pagalbą, juk Rodžeris buvo ne vienas, turėjo dar tris pagalbininkus. Gulėdama tamsoje ir drebėdama iš šalčio, ji taip ant jo pyko, kad mintis, jog galėtų pasikviesti į pagalbą savo tėvą, vis labiau nuodijo jos protą. Tasdaras tikrai ją išgelbėtų, nenorėtų, kad ji mirtų, galbūt net nužudytų Rodžerį. Tuo pačiu giliai širdyje ji žinojo, kad taip galvoti neturėjo teisės, nes tai tik įrodė, kad tokiu būdu pasireiškė jos demoniškoji pusė, ir jeigu ji nesutvardys pykčio, bus galutinai jos užvaldyta. Nors jautė ją dar tiek mažai kartų, kad galėjo suskaičiuoti ant pirštų, vis tiek negalėjo leisti jai paimti viršų. Antra vertus, Tasdaro pagalba reikštų, jog turėtų jam atsilyginti, kur kas paprasčiau būtų pasikviesti ką nors kitą, tik nežinojo ką, nes nenorėjo nė vieno artimo velti į pavojų. Mama buvo per silpna, pati sakė, kad nesugeba panaudoti dalies savo galių, Gordonas nusilpęs dėl savo žynio pareigos, o Lina...

Apie tai galvodama, Ravena nė nepajuto, kaip kažkas įžengė į patalpą, suprato tik tada, kai į ją tvokstelėjo ryški lempos šviesa.

– Tu jau pasiekei savo liepto galą... – netoliese pasigirdo balsas, o netrukus pasirodė ir pats jo savininkas Rodžeris.

Mergaitė primerkusi akis žiūrėjo į jį, stengdamasi priprasti prie akinančios šviesos. Širdis blaškėsi krūtinėje kaip įstrigęs narve paukštis. Viskas, jai nepavyko pabėgti, o dabar jis pasimėgaudamas pribaigs ją savomis rankomis.

– Ko tau iš manęs reikia? – paklausė Ravena gergždžiančiu balsu, tarsi jos gerklėje būtų pilna smėlio. – Kodėl čia uždarei?

– Tavo tėvas atėmė iš manęs tai, ko tiek metų siekiau, todėl dabar už tai sumokės, – pro dantis iškošė jis, su pasigėrėjimu stebėdamas varganą jos figūrą, kurią dengė juoda trumputė suknelė su balta apykakle ir rankogaliais ant pusilgių rankovių.

Ravenai pasidarė nejauku, kai jis taip į ją spoksojo, todėl tik dar labiau susigūžė, stipriai suglausdama kojas. Kad ir kiek kartų jis žiūrėjo į ją tokiu žvilgsniu, niekada negalėjo prie to priprasti, juk jis akivaizdžiai mėgavosi jos silpnumu.

– Bet kodėl man? – sunkiai išspaudė ji. – Kodėl turi kenkti man, kad atkeršytum jam?

– Neklausinėk ir eik su manimi, – piktai atkirto Rodžeris, grubiai sugriebdamas jai už rankos.

– Bet man labai reikia į tualetą.

– Manai, kad mane apgausi ir vėl paspruksi?

– O gal ji vis dėlto sako tiesą? – tuo metu pasigirdo Marko balsas už nugaros. – Laikome ją čia visą dieną.

– Man nerūpi. Nesitikėjau, kad taip ilgai užtruksime su tais burtais, dabar pats metas susidoroti ir su ja.

Markas puse lūpų šyptelėjo.

– Koks nekantrus. Dar stebiuosi, kaip gali turėti savo vaikų, su jais reikia daug kantrybės.

– Čia visai kas kita, Ravena ne mano, – ir sekundėlę patylėjęs pridūrė: – Gerai, nuvesk ją į vonios kambarį, bet po to iškart pas mane.

Rodžeris apsisuko ir skubiai pranyko laiptų viršuje, o Markas padėjo jai atsistoti. Visiškai tylėdami jie užkopė laiptais. Ravenai skaudėjo koją, bet ji ėjo nesiskųsdama, kol galiausiai jie pasiekė duris.

– Paskubėk, kitaip turėsiu bėdų, – paragino jis.

Mergaitė nesipriešindama žengė vidun. Markas nėjo kartu su ja, bet greičiausiai liko saugoti durų. Sakydama, kad jai reikia į tualetą, Ravena nemelavo, bet tuo pačiu tikėjosi, kad galbūt pavyks surasti kažką, kuo galėtų nuimti antrankius, nes rūsyje absoliučiai nieko nebuvo. Be to, ten ją visą naktį prižiūrėjo Edenas, o čia bent trumpam buvo palikta viena. Karštligiškai dairydamasi į visas puses ji galvojo, ką daryti, kad nesukeltų nė garso. Vonios kambarys atrodė labai senas, jau daug metų nenaudojamas, kaip ir pats namas, viršuje buvo nedidelis langelis, pro kurį ji netilptų, bet bėgti antrą kartą nesiruošė, jau žinojo, kad tai beprasmiška. Jau geriau nusiims antrankius, nes tebuvo vienintelė išeitis – kovoti. Arba pasiduoti. Bet ne, to ji daryti tikrai negalėjo.

Netrukus Ravenos žvilgsnis smigo į sieną su surūdijusiais vamzdžiais prie praustuvės. Vienas jų buvo toks sutrūkęs, kad jo aštriomis briaunomis, atrodė, galima netgi nupjauti virvę. Deja, tik virvę, o ne grandines, bet pabandyti buvo verta, tik turėjo veikti greitai, kol jos neužklupo Markas, tad nelaukdama nė minutės puolė prie vamzdžių ir vieną grandinės žiedą užnėrė ant smaigalio, tikėdamasi, kad tokiu būdu pavyks jį nutraukti. Tačiau vos tik patraukė į save rankas, staiga prasivėrė durys. Aiktelėjusi Ravena bandė apsimesti nieko nedaranti, bet jau buvo per vėlu, Markas grėsmingai artėjo jos link. Mergaitė tikėjosi smūgio ir stipriai užsimerkė, bet nieko nesulaukusi šiek tiek nedrąsiai pažvelgė į vyrą.

– Bandei pabėgti, ar ne? – ištarė, išleisdamas lyg ir juoką, bet labai menką. – Nebijok, nesakysiu jam, bet pažadėk, kad nuo šiol paklusi, juk matai, kad išsigelbėti nepavyks.

– Kodėl turėčiau kažką pažadėti savo priešui? – piktai metė ji.

– Aš ne priešas. Niekada nebuvau toks, kaip Rodžeris, tik padedu jam.

– Kodėl? Jeigu tau nepatinka tai, ką jis daro, kodėl jam padedi?

– Nes Rodžeris mano brolis, nenoriu palikti jo vieno, nors žinau, kad jis manimi tik naudojasi, – priėjęs arčiau, jis pasilenkė prie mergaitės. – O ką tu darytum mano vietoje? Neabejoju, kad turi brolių ir seserų, kurių niekada nenorėtum išduoti, ar ne?

Ravena sutrikusi žvelgė į Marką lyg į nepažįstamąjį, išdygusį čia tarsi iš niekur. Jis buvo stulbinančiai panašus į Rodžerį, toks pat žvilgsnis ir išvaizda, beveik kaip dvynių, bet Markas atrodė jaunesnis ir kur kas malonesnis.

– Ilgą laiką manei, kad jis tavo tėvas, ar ne? – supratęs, kad ji neatsakys į klausimą, pakeitė temą jis. – Ir kaip viskas buvo? Ar gerai su tavimi elgėsi? Turiu omenyje, iki tada, kai pirmą kartą tave pagrobė.

Ravena prikandusi lūpą tylėjo. O kodėl jam turėtų rūpėti? Tarsi išgirdęs tiesą pakeis savo nuomonę ir padės jai iš čia ištrūkti... Ji net nenorėjo apie tai kalbėti, ypač su juo, Rodžerio broliu. Galbūt jis tik apsimetė geru, norėdamas iš jos ką nors išgauti, kas vėliau būtų jiems naudinga. Ir vis dėl to pabandė prisiminti, kada Rodžeris elgėsi su ja kaip tėvas. Dažniausiai tai nutikdavo prie Linos, bet visa tai būdavo vaidyba, kad toji nieko neįtartų. Rodžeris niekada jos nemylėjo, net nebandė, bet jai to ir nereikėjo.

– Suprantu, kad nenori su manimi kalbėti, – visiškai neskubėdamas vesti jos pas Rodžerį, Markas petimi atsirėmė į drėgną, plytelėmis apdengtą sieną. – Bet patikėk, žinau, ką reiškia tėvystė. Mano žmona žuvo, turėjau auginti sūnų vienas, puikiai suprantu, kiek kantrybės reikia su vaikais, o Rodžeris tiesiog nebuvo sutvertas turėti šeimą, kuri jam nuoširdžiai rūpėtų. Net ir vaikystėje pridarydavo daugybę bėdų ir dažnai į jas įpainiodavo mane. Visuomet jo klausydavau, jis mano vyresnysis brolis, žiūrėjau į jį iš aukšto kaip į pavyzdį man, bet pastaraisiais metais...

Ravena tik stovėjo sutrikusi, nežinodama, ką į tai atsakyti. Nejaugi jis bandė pasakyti, kad Rodžeris kadaise elgėsi visiškai kitaip? Tą patį jai sakė ir Lina, bet sunkiai galėjo tuo patikėti, tikriausiai tai buvo labai seniai, kai ji dar neegzistavo šiame pasaulyje. Jiems turbūt buvo be galo skaudu matyti tokį jo pasikeitimą. Tik kas iš to, kad jis tai papasakojo jai? Tarsi ji galėtų kaip nors pakeisti Rodžerį...

– Gerai, paskubėkime, kol jis pats čia neatėjo, – nutraukė ją nuo apmąstymų Markas.

Mergaitė nenoriai pakluso ir kartu jie netrukus pasiekė kambarį, kuriame buvo Rodžeris. Šiek tiek atokiau ji matė Gertrūdą ir Edeną, ir jos širdis tik dar smarkiau suplakė krūtinėje. Ji nežinojo, ką jie planavo daryti, net jei ir žudyti, kodėl nepadarė to iš karto, vos ją pačiupo? Tą pačią akimirką ji išvydo klastingą šypseną jo veide ir žinojo, kad kitos išeities nėra, turės susidurti su juo akis į akį.

– Ką gi, pats metas užduoti tau keletą klausimų, – šyptelėjęs prakalbo Rodžeris, iš lėto eidamas jos pusėn.

Ravena sustingusi nežinojo, ką pasakyti. Kokių dar klausimų? Ką jis norėjo iš jos sužinoti? Jie jau seniai neturėjo nieko bendro, seniai gyveno atskiruose pasauliuose. Bet jos apmąstymus iškart sutrikdė tyrinėjantis Rodžerio žvilgsnis.

– Tikriausiai jau žinai, kad Felicija mano dukra, ar ne? – paklausė jis.

Išgirdusi tą vardą mergaitė krūptelėjo.

– Ir iš ko tai sprendi? – stengėsi išlikti kuo ramiau ji.

– Vadinasi, iš tiesų žinai? – vyptelėjo jis. – Taip ir žinojau, kad Lina nuo manęs nuslėpė visą tiesą. Turbūt pabėgusi iškart ėmėsi veiksmų ir surado Feliciją.

– Surado? – nusistebėjo ji. – Ne, mes jos neradome, ji dingo po to, kai padegei vasarnamį, daugiau jos nebematėme.

– Tuomet kodėl Felicija buvo Linos namuose, kai atėjau tavęs pagrobti?

Ravena apstulbusi žiūrėjo į jį. Felicija buvo jų namuose? Bet kaip taip gali būti? Kaip jai pavyko jas rasti?

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – papurtė galvą ji.

– Ar Felicija jau seniai su jumis?

– Jau sakiau, kad nesuprantu, apie ką kalbi.

– Nemeluok! – Rodžeris užsimojo trenkti jai į pilvą. Smūgis buvo toks stiprus, jog ji riktelėjusi suklupo ant kelių. – Kodėl visuomet darai tą patį? Nori, kad būtų dar blogiau? Kodėl bandai apginti Liną? Ji visą laiką melavo, kad yra tavo mama, turėtum nekęsti jos lygiai taip pat, kaip manęs.

– Tu nieko nesupranti, – iškošė ji ir pajuto dar vieną, jau stipresnį smūgį, bet susivaldė nerėkusi.

– Gerai, tada pažaisime kitaip, – pagriebęs už apykaklės, jis grubiai pastatė ją ant kojų. – Tikriausiai prisimeni tą dieną, kai pavogiau iš tavęs Zurato veidrodį, ar ne? Tau pasisekė, Gordonui pavyko jį išsikovoti, bet daugiau neleisiu, kad tai atsitiktų.

– Palauk, tu ir vėl nori Zurato veidrodžio? – persigando Ravena. – Kodėl manai, kad jį atiduosiu?

– Atiduosi, nes kitaip nužudysiu ne tik tave, bet ir tavo mamą. Žinau, kokia ji silpna ir kokios jos galios, tai padaryti būtų vieni juokai.

– Ir kam tau to reikia? Kam tau Zurato veidrodis?

– Pati pagalvok. Šiuo metu slapstausi nuo Tasdaro ir esu užsiblokavęs burtais, bet dėl atsargumo turiu būti pasiruošęs viskam, o veidrodis būtų nuostabi apsauga, juk jame slypi didžiulė galia. Žinoma, tu išmokysi mane, kaip tą galią atskleisti.

– Nieko neišeis, – šiek tiek atsitraukdama papurtė galvą ji. – Jeigu mane nužudysi, veidrodžio galia mirs kartu su manimi.

– Tylėk, tu tik bandai išnešti sveiką kailį, – vis labiau tūžo jis. – Padarysi viską, ką sakau, nes tavo mama kentės labiau nei tu.

– Tuomet kodėl mane gelbėjai? – niekaip negalėjo suprasti mergaitė. – Tą pirmą kartą, kai mus su Agnese užpuolė tas žvėris? Kodėl neleidai jam mūsų nužudyti, kad dabar nereikėtų manęs čia laikyti?

– Gelbėjau ne tave, o Agnesę, bet tu buvai šalia, tad neturėjau kitos išeities.

– O aš maniau, kad Agnesė tau nerūpi taip pat, kaip ir aš.

– Tiesa, nerūpi, bet tai nereiškia, kad galiu leisti jai mirti. Priešingai nei tu, ji niekada nekėlė man problemų.

Ravena drebėdama stovėjo ir nežinojo, ko imtis, bet jokiu būdu nenorėjo rodyti jam savo baimės. Privalėjo išlikti stipri, tačiau jo žodžiai kaip durklai smigo jai giliai į širdį. Ir kodėl gi jis turėjo į visa tai įpainioti jos mamą? Ji nieko blogo nepadarė, užteko ir to, kad Tasdaras niekada nepaliko jos ramybėje. Ir vis dėlto, Rodžeris buvo teisus, Ravena pati žinojo, kad jos mama silpna, nesugebėtų prieš jį apsiginti, nebent jai kas nors padėtų, bet šiuo metu ji viena buvo Azryate, pati ją ten paliko. Bet iš kur galėjo žinoti, kad vienu metu užklups tiek bėdų? Iš pradžių Tasdaras, o dabar ir Rodžeris, tarsi nebūtų gana. Ką ji blogo padarė, kad to nusipelnė?

Mergaitė nė nepajuto, kaip jos skruostais ėmė ristis stambios ašaros ir krito ant medinių grindų. Per jas nieko nematė, bet ir gerai, nenorėjo, vis tiek žinojo visų jų reakcijas, visi jie džiaugėsi, kad pavyko ją palaužti. Ak, ir kodėl ji negalėjo būti stipresnė? Kodėl leidosi pažeidžiama šantažo? Juk privalėjo kovoti, daryti viską, kad apsaugotų ne tik savo mamą, bet ir visus kitus, kuriuos myli.

– Ne, – pakėlusi galvą Ravena drąsiai pažvelgė į Rodžerį. – Niekada nepasiduosiu tokiam, kaip tu.

Jis tik šyptelėjo ir žengė žingsnį į priekį, bet staiga sukilusi stipri vėjo banga nubloškė jį tolyn. Gertrūda, Edenas ir Markas iškart pašoko iš vietų, su siaubu stebėdami, kaip galias blokuojantys antrankiai subyrėjo į šipulius...