Dvasių Karalystė buvo viena iš atokesnių vietų, kurioje gyveno bene mažiausiai žmonių. Taip greičiausiai nutiko dėl klimato, čia žiemos būdavo pačios šalčiausios, net ir vasarą dažniausiai siautėdavo smarkūs vėjai, o saulė šviesdavo retai ir visa aplinka atrodydavo tokia slegianti ir niūri. Tačiau sėslūs gyventojai jau buvo prisitaikę prie įvairių sąlygų ir jiems neatrodė, kad gali būti geriau. Net ir šiandien, kai jau buvo įpusėjęs pavasaris, kai kuriose vietose vis dar pūpsojo vėjo supustytos sniego kopos...

Žvelgdama į jas, Lorena sunkiai dūsavo. Pastaruoju metu buvo per daug ramu, ir tai jai atrodė įtartinai keista. Matyti ateities vizijų ji vis dar negalėjo, ir kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo didesnis sunkumas gulė ant širdies, kad galbūt nepamatys kažko labai svarbaus ar negalės laiku perspėti apie pavojų. Nors ne, žmonės negalėjo pasikliauti vien ja, vizijos labai dažnai pasirodydavo klaidingos ar su užslėpta reikšme, kurią kartais būdavo sunku arba net neįmanoma suprasti. Ji nebuvo vienintelė, nuo kurios priklausė žmonių likimas, bet vis nenustojo kaltinti savęs, nes negalėdama naudoti savo galios jautėsi taip, lyg būtų praradusi dalelę savęs, dalį savo sielos.

Padėti žmonėms buvo ne tik Lorenos pareiga, bet ir pašaukimas. Nuo pat jaunų dienų, kai sužinojo turinti pranašavimo galią, ji iš visų jėgų stengėsi padaryti viską, kad karalysčių gyventojai gyventų lengviau. Žinoma, ir anksčiau būdavo dienų, kai jausdavosi bejėgė, bet ne tokia, kaip dabar, tada sugebėdavo matyti bent kažką, už ko galėdavo užsikabinti, o dabar – visiška tuštuma. Praėjo jau tiek laiko, jog Lorena jau buvo praradusi viltį, galbūt visam laikui neteko pranašavimo galių, ir viskas tik dėl to, kad Gordonas sulaužė taisyklę ir pasinaudojo Chrono laikrodžiu. Aišku, moteris nieko nekaltino, jis tai darė dėl kilnių tikslų, tikriausiai jo vietoje būtų pasielgusi taip pat.

– Mama, ar tau viskas gerai? – staiga išgirdo ji balsą už nugaros ir apsigręžusi pamatė prieinančią dukterį. Buvo taip paskendusi savo mintyse, kad visiškai negirdėjo, kas vyksta aplinkui.

– Nesijaudink, Rėja, man tik neramu dėl to, kad vis dar neatgavau galios, – liūdnai atsiduso ji, pirštais lengvai braukdama per lygų stalo paviršių.

– Tasdaras ištrūko iš požemių, ar ne? – šiek tiek abejodama mergaitė priėjo arčiau. – Girdėjau, kaip vakar kažkas skambino. Ką dabar darysime?

Moteris minutėlę tylėjo. Nė pati nebuvo tikra, ko jie turėtų imtis, o blogiausia, kad jos vyras darbo reikalais visai neseniai išvyko į Šviesos Karalystę ir nieko negalėjo patarti šiuo klausimu. Nebent žinia jau pasklido ir ten ir jis greitu metu grįš, juk vis dėlto buvo Dvasių Karalystės valdovas ir privalėjo ją saugoti, kitaip Tasdaras galės lengvai perimti valdžią, dėl ko Lorena ir baiminosi labiausiai.

– O tu negali susisiekti su tėčiu? – tarsi perskaičiusi jos mintis paklausė Rėja.

– Galėčiau, bet Dvasių Karalystė yra labiausiai nutolusi nuo kitų, todėl telepatiniam ryšiui reikėtų kur kas daugiau galių, o aš nesu tokia stipri, nežinau, ar sugebėčiau.

– Bet galėtum bent pabandyti, ar ne? O jeigu jam gresia mirtinas pavojus?

– Nesijaudink, jis nesikiša į Tasdaro reikalus, mums reikia saugotis kur kas labiau, – nenoriai šyptelėjo Lorena. – O kad pasijustum geriau, pabandysiu susisiekti su tėčiu, bet pirmiau noriu patikrinti, ar mano galia dar negrįžo, galbūt šiandien pavyks.

– Gerai, tada netrukdysiu tau.

Moteris apsisuko ir daugiau nieko nesakiusi patraukė link savo meditacijos kambario, kuriame visuomet atlikinėjo visus pranašavimams reikalingus ritualus. Tačiau jokių ritualų dabar ji nesiėmė, visų pirma priėjo prie židinio ir norėdama jį užkurti ištiesė į priekį rankas. Po kelių sekundžių įsižiebė vos matoma, bet palaipsniui vis didėjanti liepsna. Patalpą, kurios langai dažniausiai būdavo užtamsinti užuolaidomis, nutvieskė blausi šviesa.

Lengviau atsikvėpusi, Lorena per metrą atsitraukė ir sulenkusi kojas kaip per meditaciją įsitaisė ant kilimo priešais. Kurį laiką tiesiog žiūrėjo į ugnį, tarsi stengdamasi joje ką nors išskaityti, išgirsti bent menkiausius dvasių šnabždesius ir jų siunčiamus ženklus, bet kad ir kiek laiko sėdėjo, viskas buvo veltui, tegirdėjo tik spragsinčią ugnį, kuri aiškiai apšvietė vis labiau nerimstantį veidą. Vis dar bandydama pajusti savo galią, šį kartą ji užsimerkė, bet staiga lyg įgelta pašoko iš vietos.

– Tasdaras! – išsigandusi sukuždėjo ir tučtuojau puolė iš kambario, norėdama surasti dukterį, tačiau jau buvo per vėlu, tamsi, grėsminga figūra pastojo jai kelią. Aiktelėjusi moteris metėsi atgal. Tasdaras stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir įtariai šypsojosi.

– Ko tau čia reikia? – pro dantis iškošė ji, nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų, kol galiausiai jų akys susitiko. Ji nujautė, kas atsitiks, juk buvo viena iš padėjusių Ravenai gauti Elzaro amuletą. Pati davė jai raktą nuo Elizos kambario, nors nebuvo tikra, ar Tasdaras tai žinojo, galbūt pasirodė čia dėl visai kitų priežasčių, kurių ji, deja, negalėjo pamatyti vizijose.

– Ar tu bent žinai, kiek turėjau vargo, kad atgaučiau visas savo galias, – pagaliau prakalbo jis. – Ką turėjau aukoti vien dėl kažkokio amuleto galios?

– Manai, kad man tai rūpi? – piktai atkirto Lorena.

– O turėtų, tu nė neįsivaizduoji, ką galiu padaryti tiems, kurie man kenkia. Būtum mačiusi, kokia bejėgė buvo Arela, tas pats gali nutikti ir tau.

– Arela? Ką jai padarei? – jos akys išsiplėtė iš siaubo. Žinoma, kad pirmiausia puolė Azryatą, nors Arela nė kiek nebuvo susijusi su tuo, ką jam už nugaros veikė Ravena ir Gordonas.

– Nesijaudink, nenužudžiau jos, – pastebėjęs jos baimę šyptelėjo Tasdaras. – Bet ji gavo tai, ko jau seniai nusipelnė.

Demonas nuleido rankas nuo krūtinės, o Lorena įsitempusi per kelis metrus atsitraukė. Priešintis buvo beprasmiška, tačiau lengvai pasiduoti neketino, privalėjo žūtbūt apsaugoti dukterį, net jei dėl to turės paaukoti gyvybę. Tuo metu ji pajuto tvirtas rankas, sugriebiančias ją už kaklo, ir net aiktelėti nespėjo, kai buvo priremta prie sienos.

– Tavęs aš taip pat nežudysiu, – ramiai ištarė Tasdaras. – Tu vis dar esi naudinga. Ir jeigu nori likti gyva, paklusi man.

Lorena norėjo paprieštarauti, bet jis laikė ją per stipriai. Kiek galėdama greičiau, kol dar neprarado sąmonės, ji sukaupė visas jėgas ir keliu spyrė jam į pilvą. Pasinaudojusi proga, kai jo pirštai šiek tiek atsileido, ištrūko. Ir tada jos žvilgsnis nukrypo į duris, prie kurių stovėjo išsigandusi Rėja.

– Ką tu darai? – šūktelėjo Lorena. – Negalvok apie mane ir bėk pakviesti pagalbos!

Mergaitė tarsi pabudusi iš transo puolė prie laukujų durų, bet Tasdaras po smūgio beveik iškart atgavo pusiausvyrą ir nespėjus jai pabėgti visu kūnu užstojo praėjimą. Rėja jau norėjo trauktis atgal, bet ją sulaikė tos pačios tvirtos rankos, kurios prieš tai smaugė jos mamą.

– Nėra reikalo sprukti, jokia sargyba jums nepadės, nes jie visi jau mirę, – išsišiepė demonas. – O šita mergaitė... Jeigu ne ji, Ravena niekada nebūtų sužinojusi jūsų su Lina planų. Gudriai sugalvojai, bet dabar tai nesvarbu, aš vis tiek laisvas.

– Tuomet ko tau iš mūsų reikia? – piktai metė Lorena.

– Aš dar grįšiu, kai man tavęs reikės, o dabar pasiimsiu su savimi mergaitę, jeigu tu nieko prieš.

Moteris persigandusi jau norėjo pulti prie dukters, bet Tasdaras mostelėjo apsiaustu ir dingo kartu su ja. Negalėdama patikėti tuo, kas nutiko, Lorena drebėdama suklupo ant kelių. Tačiau drebėjo ne tik iš baimės, bet ir dėl to, į kokią padėtį pakliuvo Rėja, juk Tasdaras su ja galėjo daryti bet ką, kad ir nužudyti. Rėja buvo gabi ir mokėjo naudotis savo galiomis, bet ne pakankamai, kad sugebėtų įveikti aršiausią jų priešą. Tik ką jis planavo? Kodėl nusprendė Rėją pagrobti? O gal net neketino jos nužudyti?

Lorena nežinojo atsakymų į nė vieną iš klausimų, žinojo tik tiek, kad privalėjo kažko imtis, norėdama atgauti dukterį. Greičiausiai jis nugabeno ją į Tamsos tvirtovę, o tai reiškė, kad negalės pulti aklai, reikės sugalvoti planą, kaip ją išgelbėti, ko viena padaryti tikrai negalės. Pati jau buvo pakliuvusi į požemius ir matė, kiek daug sargybinių ją saugojo, jokiu būdu nesugebėtų prasmukti pro juos nepastebėta. Be to, nežinojo, kur tiksliai jis uždarys Rėją, ar Aukštutiniuose, ar Žemutiniuose požemiuose, o jie buvo didžiuliai, einantys po visa Tamsos tvirtove.

Stengdamasi bent šiek tiek nurimti, moteris iš lėto pakilo nuo grindų. Vis dar buvo galimybė išgelbėti dukterį, nors ir menka, bet turėjo susisiekti su vyru ir papasakoti jam viską, kas nutiko. Tik jis vienintelis šiuo metu galėjo jai padėti...