Paimčiau ant rankų ir eičiau iškėlęs
Per girią, per pievas, žiemkenčių laukus.
Lietuviškas žodi, per amžius lydėjęs,
Vaikams ir vaikaičiams vėliava būk.
 
Raidėm užrašytas, ištartas lūpom,
Pasklidęs plačiai dainomis,
Palik šaltiniu, gyvenimu mūsų
Lietuviams kartų kartomis.
 
Nelaimingi paliktų, jeigu pamirštų
Arba leistų suteršt svetimiems.
Be savo kalbos visos tautos gi miršta,
Ateitis – būt iš jos ištrintiems.
 
Tiek sielų nuostabių aukštybėse turim,
Kurių žodžiai deimantais šviečia:
Maironis, Mačernis, Širvys, Brazdžionis
Ir šimtai kitų iškiliausių tautiečių.
 
Atrodo, tvirtais ąžuolais turėjom išlikti,
Tik ir vėl... politikos vėjai aptemdė akis.
Įkrito į raštą, pradėjo piktžolėm plisti
Svetimos raidės, svetimos raidės šį kartą trys.
 
Paimčiau ant rankų, tik kur užuovėją rasti?
Nemuno žemėj įaugome šaknimis.
Turim nerimti, ugnimi privalome  degti
Už kalbą, raštą dabar ir rytoj visi.