Atėjo naktis ir žvaigždės po truputį nusagstė visą dangų. Arela stovėjo balkone atsirėmusi į turėklus, įsmeigusi savo violetines akis į sidabrinį mėnulį, kuris Šešėlių Karalystėje atrodė kur kas didesnis nei Žemėje. Ant pečių ji buvo užsimetusi vilnonę, tamsoje išryškėjančią skraistę, papūtus stipresniam vėjui pirštai nevalingai gniaužė jos kraštus. Tuo metu moteris pamatė ant turėklų krentantį šešėlį ir krūptelėjusi apsigręžė.

– Nešalta? – pasiteiravo Gordonas, viena ranka timptelėdamas už durų rankenos užkliuvusį apsiaustą.

– Man viskas gerai, – slogiai ištarė Arela ir pabandė truputį nusišypsoti.

Žynys priėjo prie jos ir minutėlę tylėdamas žiūrėjo į tamsą. Arela matė jo sunerimusį veidą, bet nedrįso prabilti, laukė, kol jis pats ką nors pasakys.

– O tu bandei su kuo nors apie tai pasikalbėti? – pažvelgdamas į ją galiausiai paklausė jis. – Turiu omenyje, ar kalbėjai apie savo traumą su psichologu?

– Nori, kad tai padaryčiau dabar? – moteris nusiminusi panarino galvą. – Deja, bandžiau jau daug kartų, bet niekas man nepadėjo. Kiekvieną kartą, kai galvoju, kad jau išbridau, kad jau pagaliau nusiploviau tą purvą, Tasdaras ir vėl mane užteršia, ir vėl atveria senas mano žaizdas. Einant laikui maniau, kad galiu prie to priprasti, bet kiekvienas kartas būna vis skaudesnis.

– Aš... galėčiau ištrinti prisiminimus apie tą įvykį, – nejaukiai sukruto Gordonas. – Žinoma, negalėčiau ištrinti to, kas vyko prieš dešimt metų, nes tada tektų naršyti po visus tavo praeities įvykius, ko padaryti kol kas nemoku dėl dabartinės savo padėties. Bet galbūt tau būtų lengviau, galbūt greičiau susitaikytum su viskuo, kas nutiko.

Arela apstulbusi kurį laiką tylėjo ir žiūrėdama į jį lėtai purtė galvą.

– Ne, Gordonai, tu negali to padaryti, negali taip aukotis dėl manęs.

– O kodėl ne? – jis prisislinko arčiau ir švelniai suėmė jai už rankų. – Padaryčiau bet ką, kad pasijustum geriau.

– Tik ne tą, – su siaubu ištarė ji. – Žinau, kaip ta galia veikia. Norėdamas ištrinti prisiminimus apie tam tikrą įvykį tik pakenksi sau. Kas iš to, kad nieko neprisiminsiu, jeigu kentėsi tu, nes naršydamas po mano prisiminimus pats viską pamatysi?

– Žinau, bet tu jau pakankamai prisikentėjai, nenoriu, kad ir vėl patirtum tai iš naujo.

– Bet aš negaliu tiesiog pabėgti nuo to, kas nutiko. Be to, niekas negali pasakyti, kad Tasdaras daugiau taip nebesielgs, tuomet visos tavo pastangos nueitų veltui.

– Ne, jau sakiau, kad daugiau neleisiu tam nutikti, kai tau reikės, visuomet būsiu šalia. Bet privalai pažadėti nieko nuo manęs nebeslėpti, nes kitaip negalėsiu tau padėti. Nenoriu, kad ir toliau laikytum visą skausmą savyje.

Arela tik kaltai panarino galvą, nedrįsdama pažvelgti jam į akis, juk tai, ką jam pasakė, buvo ne viskas. Ji turėjo dar dvi paslaptis, dėl kurių nebuvo tikra, nes nežinojo, kaip jis į tai reaguos, galbūt smerks ją, kad taip ilgai slėpė tiesą. Nors ne, Gordonas niekada jos nesmerkė, kad ir kiek klaidų ji darė, jis visada ją palaikė, kodėl dabar turėtų būti kitaip? Be to, kai jis stovėjo šalia ir žiūrėjo į ją tokiu rūpestingu žvilgsniu... ji galėjo prisiekti, kad kitaip niekada nebus.

– Gordonai, aš... – kelis kartus sumirksėjusi, stengdamasi sulaikyti ašaras, moteris švelniai jį atstūmė, ir vėl nukreipdama žvilgsnį į dangų. – Negaliu tau to pažadėti, nes... aš tau dar ne viską pasakiau.

– Ką turi omenyje? – kilstelėjo antakius Gordonas.

– Visai neseniai išsiaiškinau, kas yra Averina, bet niekam to neatskleidžiau.

– Nėra reikalo slėpti, Lina man jau pasakė, kad Averina yra Felicija.

– Ne, tu nesupranti, – papurtė galvą ji. – Averina ne Felicija.

– Betgi veidrodis aiškiai parodė, kad ji, – žynys sutrikęs pažvelgė į ją.

– Parodė, bet tai nebūtinai turi reikšti, kad ji Averina, galbūt jos protėviai kadaise buvo dievai, todėl savyje ji nešioja dalį dieviškos energijos, o veidrodis tai ir užfiksavo. Patikėk manimi, aš žinau, kas yra tikroji Averina, bet kol kas privalau laikyti tai paslaptyje ir pasakysiu tik tada, kai ateis laikas, gerai?

– Taip, žinoma... – kiek aprimęs jis pataisė Arelos skraistę, nenorėdamas, kad ji sušaltų. – O kiek laiko žinai, kad Averina ne Felicija?

– Jau pusmetį. Štai kodėl nenorėjau, kad Ravena jos ieškotų, bet ji manęs nesuprato, nes negalėjau atskleisti tiesos.

– Palauk, tu juk sakei, kad Tasdaras irgi žino, kas yra Averina, ar ne? Tuomet kodėl jis pasiėmė Azaros žiedą, užuot taikęsis ją nužudyti?

– Nes nužudyti Averiną jam būtų nepalanku, – giliai atsiduso Arela. – Atleisk, kad taip ilgai tylėjau, bet privalome pasakyti Linai, jog Isdono ir Andoros spėjimas nepasitvirtino.

– Ar tu tikra, kad pati nesuklydai?

– Taip, visu šimtu procentų.

– Gerai, tada teks tavimi pasikliauti, – Gordono pirštai stipriai suspaudė balkono turėklus. – Bet jeigu Tasdaras žino, kas yra Averina, kodėl negaliu aš?

– Nes viskas kur kas sudėtingiau nei galvoji, – tik dar labiau nusiminė ji. – Prašau, daugiau nieko neklausinėk, jei tik galėčiau, seniai būčiau viską pasakiusi ir atskleidusi Averinos tapatybę.

– Gerai, Arela, suprantu, gali daugiau nesakyti.

Gordonas pajuto, kaip ji lengviau atsikvėpė, ir kurį laiką tylėdamas žvelgė į vaizdą už balkono. Priekyje buvo matyti daugybė namų su degančiomis šviesomis, gatves taip pat apšvietė žibintai. Jų gelsva šviesa krito ir ant žolės, lengvai siūbuojančios nuo kartkartėmis papučiančio nestipraus vėjo. Aplinkui atrodė kaip niekad ramu, bet tai nė trupučio nepadėjo išvaikyti galvą nuodijančių minčių. Praėjo jau beveik visa diena, bet taip ir nepavyko surasti Ravenos, o dėl to jam teko meluoti Arelai, kad dabar ji dėl saugumo pas Liną. Žinoma, meluoti buvo nemalonu, bet Gordonas tai darė dėl Arelos. Būdama tokios būklės ji neįstengtų pasirūpinti savo dukterimi, o ir pati Ravena negalėjo jos tokios matyti. Taip, jis žinojo, kad meluoti ilgai negalės, bet pirmiau planavo surasti Raveną, o jei nepavyks to padaryti greitai, bus priverstas pasakyti tiesą.

– Yra dar vienas dalykas, kurį nuo tavęs nuslėpiau, – netikėtai prakalbo Arela, atsisukdama tiesiai į jį. – Tai susiję su Rebeka.

Gordonas susirūpinęs įdėmiai pažvelgė į ją. Jau ne pirmas kartas, kai Arela norėjo jam kažką pasakyti apie Rebeką, bet tarsi persigalvojusi visuomet kreipė temą kitur. Iš pradžių jis pamanė, kad ji tiesiog nerimauja dėl dukters ir nori, jog jis padėtų ją rasti ar bent jau nuramintų ją, tačiau kuo ilgiau Arela delsė, tuo jos nutylėjimai jam atrodė vis keistesni.

– Tu juk žinai, kad gali man sakyti viską, tad nebijok, bet kokiu atveju tave palaikysiu.

Arela susijaudinusi kelis kartus giliai įkvėpė oro. Norėdamas ją bent šiek tiek padrąsinti, Gordonas ir vėl siekė jos rankos, bet tuo metu jos akys nukrypo kažkur jam už peties. Jose žynys įžvelgė vis didėjančią baimę.

– Tasdaras... – purtydama galvą sukuždėjo moteris. – Jis čia... ji artėja mūsų link.

Gordonas apstulbęs apsigręžė. Kaipgi nesugebėjo to pajusti? Ir kodėl niekas jam nepranešė, kad Tasdaras pralaužė vartus? Nejaugi jis visus išžudė? Tuo metu Arela atsitraukė nuo balkono krašto ir norėjo kartu nusitempti jį pro duris, bet Tasdaras jau buvo čia ir jos rankos iš išgąsčio sustingo ore.

– Oho, o tu drąsus, esi vienintelis, kuris nebėga nuo manęs, – išsišiepė demonas, nužvelgdamas Gordoną nuo galvos iki kojų. – Labai gerai, dabar pats metas šį tą išsiaiškinti.

Jo žvilgsnis buvo toks kupinas įtūžio, jog Arela pasibaisėjusi per žingsnį atsitraukė, bet žynys stumtelėjo ją dar toliau, nenorėdamas, kad ji nukentėtų.

– Ką nori žinoti? – žvelgdamas tiesiai į priešininką paklausė.

– Viską! – išskėsdamas rankas į šalis suriko jis. – Aš noriu žinoti viską!

– Tasdarai... – sukuždėjo moteris.

– Žinau, kad turi Chrono laikrodį, – piktai sušnypštė demonas. – Bet niekaip nesuprantu, kaip tau pavyko jį panaudoti, neužsitraukus dievų nemalonės. Kodėl Fantazija tau tokia atlaidi? Kodėl pasirinko tave?

Gordonas persigandęs sustingo. Tasdaras jokiu būdu negalėjo sužinoti apie laikrodį, o jei jau žinojo, vadinasi, reikalai buvo kur kas prastesni nei jis manė, juk galbūt prie to nagus prikišo netgi pats Aladoras.

– Kas tau pasakė apie Chrono laikrodį?

– Fantazija padarė didžiulę klaidą, jei manė, kad niekam nepavyks jo rasti, bet tu pats išsidavei, kai nusprendei jį panaudoti. Viskas, ką man belieka padaryti, tai jį iš tavęs paimti.

– Ir kas iš to? Panaudoti laikrodžio vis tiek negalėtum, Fantazija tave iškart nubaustų, – Gordono kumščiai tvirtai susigniaužė. – Mums pasisekė, bet ji leido laikrodžiu naudotis tik kartą, nes tai buvo išskirtinis atvejis.

– Būtent dėl to privalau jį sunaikinti, kad daugiau tų išskirtinių atvejų nebūtų, – tik dar labiau išsišiepė Tasdaras. – O tu atiduosi jį man, jeigu nori likti gyvas.

Arela purtydama galvą ėmė trauktis tolyn. Tuo metu Tasdaras šoko į priekį, bet Gordonas nustūmė jį šalin, ir jis visa nugara pajuto įsiremiantis į balkono stiklą. Nespėjo nė sureaguoti, kai tvirti pirštai sugriebė jį už apykaklės ir prirėmė tik dar stipriau.

– Sumokėsi už viską, ką padarei Arelai, – pro dantis iškošė Gordonas.

Tasdaro rankose ėmė žibėti ugnis, bet žynys jo nepaleido, stebėdamasis, kiek daug jėgos jam suteikė pyktis. Staiga dužo stiklas ir į visas puses pažiro šukės. Demonas metėsi pro langą, o Gordonas nėrė iš paskos ir įsikibo jam į drabužius. Jie krito žemyn, Arela kažką šaukė, bet per švilpiantį vėją nieko nesigirdėjo. Žynys buvo viršum Tasdaro, todėl ištiesė ranką, kad sustabdytų kritimą. Į žemę tvokstelėjusi psi banga sviedė priešininkus aukštyn. Gordonas spėjo užsigriebti už balkono turėklų, o demonas šoko į vidų pas Arelą ir įsmeigė žvilgsnį į priešininką, taip pat jau besiropščiantį vidun, tad nieko nelaukęs mostelėjo ranka, į visas puses paskleisdamas ugnį. Bet Gordono ji visiškai nepalietė, nes jis išgaubė aplink save psi skydą ir dar šiek tiek pasistengęs pagaliau pajuto po savimi tvirtą balkono pagrindą.

Minutėlę tankiai alsuodami jie stovėjo vienas priešais kitą, o sustingusi iš baimės Arela laukė, kas bus toliau. Tasdaro akys žibėjo raudonai, ir Gordonas žinojo, kad nieko nesiimdamas vėl pralaimės. Tuo metu priešais jį žybtelėjo melsva magiška šviesa. Žynys apstulbęs atsitraukė ir prisidengė ranka akis, bandydamas suprasti, kas nutiko. Šviesa palaipsniui išsisklaidė ir tarp jų išryškėjo netikėto grožio būtybė. Auksinės, ilgų plaukų sruogos draikėsi aplink tobulą veidą, o lengva balta suknelė lygiomis klostėmis krito dailiu moterišku kūnu.

– Fantazija... – negalėdamas patikėti lėtai ištarė Tasdaras, stebėdamas, kaip į priekį ji tiesia lazdą su raudonu kristalu, ruošdamasi ginti Gordoną, sparnai už nugaros vos vos virptelėjo.

Žynys tikėjosi, jog Tasdaras puls deivę, tačiau jis tik skardžiai nusikvatojo ir šokęs per balkono kraštą tiesiog išnyko ore. Fantazijos rankos iškart atsileido. Tik tada Gordonas atkreipė dėmesį, kad ji pasirodė savo tikruoju pavidalu, o ne kaip dvasia, kaip kiekvieną kartą, kai išsikviečia ją telepatiškai.

– Fantazija, Eliziejaus saugotoja, – susivokė nusilenkti jis. – Nesitikėjau jus čia pamatyti.

– Dievams griežtai draudžiama kištis į žmonių gyvenimą, – priminė jam deivė. – Bet šis kartas buvo išskirtinis. Negalėjau leisti Tasdarui sunaikinti Chrono laikrodžio, todėl buvau priversta sulaužyti taisyklę ir įsikišti. Kaip ir pats numatei, jo naudojimas sujaukė mūsų laikmetį, bet nesijaudink, Tasdaras žino, kad manęs neįveiks, tad neatims laikrodžio, o jei vis dėl to bandys, ir vėl turės susidurti su manimi.

– Jaučiuosi labai dėkingas už pagalbą, – iš lėto atsitiesė jis. – Jei tik galėčiau kuo nors atsilyginti...

– Viskas, ką tau reikia padaryti – atiduoti Godai Žynių simbolį, – švelniai šypsojosi Fantazija. – O dėl Aladoro gali nesijaudinti, jis nebandys atimti laikrodžio, nes žino, kad dievai jį saugoja.

– Suprantu, – linktelėjo Gordonas.

– Jeigu prireiks pagalbos, būtinai kreipkis į mus.

Deivė mostelėjo lazda ir ją apgaubė akinanti šviesa. Jai išsisklaidžius Gordonas su Arela liko vieni balkone, sunkiai įstengdami patikėti, kad taip paprastai pavyko atsikratyti Tasdaro, nes jeigu ne Fantazija, galbūt dabar jie jau būtų netekę laikrodžio arba dar blogiau. Apie tai galvodamas žynys pažvelgė į vis dar sustingusią Arelą. Jai dar niekada nebuvo tekę matyti nė vieno iš Kūrėjų, nebent tik knygose, tad net ir deivei išnykus atrodė apstulbusi ir net krūptelėjo, pajutusi nusileidžiančią ant peties ranką.

– Viskas gerai, Arela, pavojus praėjo, – vesdamas ją pro duris ramiu balsu kalbėjo Gordonas. – Dabar tau reikia pailsėti, eime į kambarį.

Tuo metu koridoriuje pasirodė sunerimusi Goda.

– Tėti, kas čia buvo? Girdėjau triukšmą, bet pamaniau, kad geriau nesirodyti.

– Viskas gerai, nesijaudink, – šyptelėjo jis. – Palydėsiu Arelą į kambarį, o tu gali ramiai eiti miegoti.

– Tu tikras? – kilstelėjo antakius ji.

– Žinoma, pasikalbėsime rytoj, gerai?

Godai pranykus už koridoriaus posūkio, Gordonas padėjo Arelai nusigauti iki kambario, o kai ji patogiai įsitaisė pataluose, apklostė ją šilta antklode ir išjungęs šviesą beveik be garso pravėrė duris.

– Gordonai... neišeik... – graudžiai sukuždėjo moteris. – Nenoriu likti viena.

Prikandęs lūpą jis stengėsi sulaikyti besiveržiantį gailestį. Žinoma, kad po tokio įvykio ji nenorės likti viena, nes jausis tik dar labiau pažeidžiama, kaipgi iškart to nesuprato? Tačiau nieko nesakęs tyliai perėjo kambarį. Arela pajuto šalia įdumbantį čiužinį, o po to išgirdo gilų atodūsį, bet buvo per tamsu, kad sugebėtų įžvelgti jo veidą. Gordonas nedrįso prie jos prisiliesti ir ramiai gulėjo savo pusėje, bet moteris surado jo ranką, o kai jų pirštai švelniai susipynė, pagaliau sumerkė akis.

– Ačiū, – prieš užmigdama sukuždėjo.

Tačiau naktis nebuvo labai rami, Arela vis blaškėsi per miegus, tuo pačiu pažadindama ir Gordoną, nė pati nesuvokdama, kur sapnai, o kur realybė. Jis tvirtai glaudė ją prie savęs, glostė plaukus, norėdamas ją nuraminti, bet kai ji galiausiai užmigo, viskas ir vėl kartojosi iš naujo. Savo košmaruose ji vėl matė Tasdarą, kaip jis stovi ir žiūri į ją, kėsindamasis į jos kūną, o pabudusi juto tik švelnias rankas, ir jai buvo taip gėda, kad tapo tokia pažeidžiama, kad leido įvykti tam, kas įvyko, nors iš visų jėgų stengėsi apsimesti, kad viskas gerai, jai nereikia jokios pagalbos ir einant laikui pavyks nuo viso to pabėgti.

– Tasdaras... jis čia dar grįš... – sukūkčiojo Arela, ašaros riedėjo jos skruostais.

– Žinau, Arela, žinau, – tik dar stipriau glaudė ją prie savęs Gordonas.

– Bet jis tave nužudys...

Žynys juto drebulį, pulsuojantį jos kūnu, atsargiai suėmė veidą ir atsuko ją į save. Jos akys buvo kupinos panikos, pasimetusios skaudžiuose prisiminimuose.

– Aš čia, Arela, niekas tavęs nenuskriaus. Pažvelk į mane.

Pamažu paniką pakeitė atpažinimas. Susigėdusi ji bandė nukreipti žvilgsnį kitur, bet jis tvirtai laikė suėmęs jos žandikaulį. Jo kūnas buvo toks šiltas, jog ji jautė šilumą per plonus marškinius, kuriuos jis vilkėjo.

– Tu saugi, Arela, aš su tavimi, – pakartojo jis. – Viskas gerai, giliai kvėpuok ir pabandyk atsipalaiduoti.

Gordonas iš lėto atleido jos veidą. Stengdamasi sulaikyti verksmą, Arela susigūžusi priglaudė kaktą jam prie krūtinės. Keletą ilgų akimirkų jie sėdėjo tyloje, gerdami vienas kito šilumą ir jaukumą.

– Žinau, ką galvoji, – netikėtai prakalbo moteris, jos balsas buvo žemas ir graudus. – Kad esu silpna ir nesugebu įveikti savo traumų, nors tą patį patyriau jau daugybę kartų.

– Juk sakiau taip nekalbėti, – nustebinta rimto tono, Arela pakėlė galvą, sutikdama liūdną jo žvilgsnį. – Tau pavyks visa tai ištverti, nes aš daugiau niekada tavęs nepaliksiu.

Po kurio laiko moteris ir vėl sumerkė akis. Gordonas valandėlę gulėjo slegiančioje tyloje, klausydamas ramaus jos kvėpavimo. Ir tada nusprendė, kad jam gana, jis privalėjo tai padaryti. Privalėjo ištrinti Arelos prisiminimus apie tą įvykį, nors ji ir bandė jį atkalbėti. Tačiau jis nenorėjo matyti jos kenčiančios, o kitokio būdo padėti nebuvo. Palengva atsikėlęs, nenorėdamas jos prižadinti, jis ištiesė į ją rankas ir užsimerkęs susikaupė. Daugybė prisiminimų beveik iš karto pradėjo plūsti į galvą, atrodė, ji tuoj sprogs, bet visai netikėtai rankos nevalingai sudrebėjo. Jis aiškiai girdėjo kiekvieną žodį, viską, apie ką kalbėjo Tasdaras su Arela. Apie tai, kad Rebeka ne jo...

Rebeka ne Tasdaro. Bet tuomet reiškia, kad... Ne, Gordonui buvo sunku tuo patikėti, bet tada jis prisiminė visus tuos kartus, kai Arela vis bandė jam kažką pasakyti. Nejaugi tai gali būti tiesa? Vos įstengdamas sulaikyti užplūstančius jausmus, jis užsidengė rankomis veidą ir iš lėto sukniubo šalia lovos, visas jo kūnas drebėjo. Kaipgi galėjo būti toks aklas ir nieko neįtarti, kai tai buvo taip akivaizdu?

Tačiau dabar reikėjo susitelkti ties užduotimi. Dar kartą ištiesęs rankas virš Arelos, žynys iš visų jėgų stengėsi ištrinti prisiminimus apie viską, kas nutiko tą naktį, bet kažkokia nepaaiškinama jėga neleido jam to padaryti.

– Nagi... – vis labiau nerimo jis, bet galvą persmelkęs skausmas privertė liautis. Tikriausiai išnaudojo per daug energijos, juk šiandien buvo sunki diena, turėjo gydyti ne tik Arelą, bet ir Liną. Jeigu taip ir toliau, paskutinioji ateis kur kas greičiau nei jis manė, tad privalėjo taupyti savo galias. Galbūt dėl to, kad jos nusilpusios, nesugebėjo ištrinti prisiminimų ir dabar Arela turės gyventi su jais ir sapnuose patirti viską iš naujo. Nors ne, Gordonas dar turėjo vieną išeitį. Net jei ir nesugebėjo ištrinti prisiminimų, galėjo palengvinti jos miegą burtais, kaip buvo užbūręs Tasdarą, tada jos nekamuos košmarai.

Nusprendęs, kad tai geriausia, jis dar kartą ištiesė į Arelą rankas ir sukuždėjo burtažodį, po kurio sekė silpna sidabrinė šviesa, užplūstanti visą jos kūną. Gordonas lengviau atsikvėpė ir per žingsnį atsitraukė, bet galvą taip diegė, kad daugiau nebeįstengė stovėti, tad palengva įsitaisė lovoje ir jau visiškai praradęs jėgas leidosi praryjamas tamsos...