Po medžiu, senu gluosniu šakotu,
Stovi namas iš plytų jaukus.
Po jo paprasto šiferio stogu
Galbūt glaudžias laimingas žmogus.
 
Po medžiu turi būti juk gera,
Visados yra draugas šalia.
Tyliai lapais stovėdamas šnara,
Paglobos, jei reikės, lietuje.
 
Karštą vasarą teikia pavėsį,
Visados pasitiks iš toli.
Nesupyks, jeigu nepakalbėsi,
Nepasveikinsi jo rytmety.
 
Gal ne vienas, šeimyną nemenką
Mato medis ir gėrėsi jais.
Juk namuos visiems vietos užtenka,
Kada džiaugiasi širdys vaikais.
 
Laimei matų dar nieks neišrado,
Kiekvienam jie kas kartą kiti.
Vieniems gera gyventi prie medžio,
Kitiems miestų trankiam šurmuly.