Galva buvo sunki kaip akmuo, bet iš lėto pramerkusi akis Ravena suprato esanti tamsioje šaltoje patalpoje. Aplinkui nieko nebuvo matyti, tad kelis kartus sumirksėjo, stengdamasi įžiūrėti bent menkiausią daiktą ar suprasti, kur tiksliai ji yra. Deja, tai negelbėjo, buvo per daug apsvaigusi nuo smūgio į veidą, o atsikelti taip pat nesisekė, mat niekaip neįstengė pajudinti surištų rankų. Ir tada ji aiškiai prisiminė viską, kas nutiko. Ji buvo pas Liną ir Agnesę, bet staiga pasirodė Melburnas ir teko nuo jo gintis. O tada nieko. Nejaugi ji prarado sąmonę ir Melburnas ją pagrobė? Bet tai reiškia, kad Lina ir Agnesė turėtų būti kartu su ja, ar ne?

– Lina? Agnese? – bandydama išsilaisvinti negarsiai pašaukė ji, nenorėdama atkreipti pagrobėjų dėmesio, tačiau niekas neatsiliepė. Supratusi, jog taip paprastai neištrūks, mergaitė stipriai užsimerkė, stengdamasi išsikviesti galias, kad ir paprasčiausią ugnį, bet viskas buvo veltui, rankose nesušvito nė kibirkštėlė. Nejaugi ir vėl prarado savo galias? Bet kaip? Šį kartą nebuvo jokios depresijos, ji gyveno ramiai kartu su savo mama, neturėjo rūpesčių ir ėjo į mokyklą kaip ir kiekvienas paprastas vaikas.

Prisiminus mamą, Ravenai suspaudė širdį. Ji tikriausiai siaubingai jaudinosi, juk turėjo iš pat ryto grįžti į Azryatą, bet dabar buvo kažkur uždaryta. Galbūt Melburnas nugabeno ją į Tamsos Karalystę ir įkalino požemiuose, o po to ateis jos tėvas ir... Sunku buvo patikėti, kad jis ištrūko iš požemių, jau manė, kad galės gyventi ramiai, nors nuojauta ir kuždėjo apie greitai grįšiantį blogį. Reikėjo ja pasikliauti, Ravena pyko ant savęs, bet dabar jau buvo per vėlu, o svarbiausia, nebuvo tikra, ar kas nors, be Linos ir Agnesės, žinojo jos padėtį. Galbūt jos taip pat pagrobtos, bet uždarytos kur nors kitur, juk Melburnas norėjo išgabenti iš namų Agnesę, ko ji jokiu būdu negalėjo leisti. Tačiau leido, nes buvo per silpna, per mažai laiko praleido tobulindama savo galias, menkai tikėdama, kad jos tėvas grįš. Ak, kokia vis dėlto ji buvo kvaila, per ją dabar nukentės mylimi žmonės.

Bet dabar reikėjo susiimti ir galvoti apie tai, kaip kuo greičiau ištrūkti. Ji privalėjo surasti ir apginti Liną ir Agnesę, grįžti pas mamą ir perspėti, kad Tasdaras laisvėje. O galbūt ji jau pakliuvo į pavojų, kol ji čia sėdėjo surakinta. Vedama tokių minčių, mergaitė stengėsi giliai kvėpuoti ir nepanikuoti. Na ir kas, kad neturėjo galių, tai dar nereiškia, kad negalėjo ištrūkti, tereikėjo surasti būdą, apsidairyti, galbūt ką nors ras.

Kelis kartus greitai sumirksėjusi, Ravena vėl pabandė įsižiūrėti į tamsą ir pagaliau sugebėjo įžvelgti keletą kontūrų. Šviesos čia šiek tiek pateko pro kairėje esantį mažą langelį, uždengtą stora marška. Saulės spinduliai tik vos vos ėjo kiaurai, bet prasiskverbę net nesiekė grindų, tik leido matyti, kad ten tikrai langas. Ne, kažkas čia negerai, mergaitė juto, kad ši vieta nė kiek nepanaši į Tamsos Karalystę, nors pati ten dar niekada nesilankė ir negalėjo žinoti, bet kiek girdėjo, joje niekada nešvietė saulė. Be to, kam Melburnui ją grobti, jei jam reikėjo tik Agnesės? Nejaugi Tasdaras tam pritartų, leistų ją kaip nors kankinti, kai pats sakė, kad saugos ją nuo pavojų? O gal tai buvo kerštas už tai, kad keliavo į praeitį, norėdama paimti Elzaro amuletą?

Ravena pajudino rankas, norėdama nusiimti pančius, ir tik dabar suprato sėdinti ant kėdės. Kojos taip pat buvo pritvirtintos, bet pajudinusi jas suprato, jog tik pririštos, galbūt galėtų jas atlaisvinti, tačiau kaip rankos? Jas juosė antrankiai, mergaitė galėjo justi šaltą jų metalą, pabandė rankas išmauti, bet ringės buvo siauros, išjudinti beveik negalėjo, nebent kartu su jomis nusiplėštų ir odą. Bet apie tai pagalvojus kūną iškart nukrėtė šiurpas. Reikėjo sugalvoti kažką kitą, tačiau ką?

Ravena intensyviai mąstė. Į keblią padėtį buvo pakliuvusi ne kartą, visuomet rasdavo išeitį, tačiau dabar ji sėdėjo čia visiškai viena. Nors ne, už durų greičiausiai ją saugojo sargybiniai, kad ir ką ji darys, turės daryti tyliai. Visų pirma pabandė išlaisvinti kojas nuo virvių, tada galbūt pavyks bent jau nusikratyti kėdės, ir nors skaudėjo čiurnas, ji nepasidavė, nusispyrė batus ir toliau bandydama ištrūkti judino kojas. Nežinojo, kiek laiko praėjo, kol pagaliau pajuto, jog virvė po truputį laisvėja. Tačiau džiaugtis buvo dar gerokai per anksti, ištrūkusi ji turės sugalvoti, kaip pasprukti iš šios vietos, nors vieną idėją jau turėjo, tik nežinojo, ar pavyks.

Netrukus virvė pasidavė ir patraukusi vieną koją stipriau mergaitė suprato ištrūkusi. Nuspyrė virvę tolyn ir pabandė atsistoti. Su kėde, žinoma, nes liemuo taip pat buvo surištas, bet dabar, kai buvo laisvos kojos, išsinerti neatrodė sunku, ji rangydamasi tiesiog pralindo pro apačią. Beliko antrankiai, bet Ravena buvo tikra, kad nepavyks jų nusiimti nesukeliant garso, nebent rastų kažką, kas padėtų juos nusiimti tyliai, nors labai abejojo, ar šioje vietoje kažkas yra. Reikėjo veikti nedelsiant, bet kuriuo metu čia galėjo kas nors ateiti ir ją užklupti.

Ravena dar žvilgtelėjo į savo batus, bet suprato, kad užsiauti jų negalės ir turės bėgti basa. Pirmiausia jai reikėjo nuimti maršką, kuri dengė langą, kad galėtų geriau matyti visą vaizdą, tačiau jis buvo per aukštai, su surištomis rankomis niekada nepavyks to padaryti. Mergaitė karštligiškai dairėsi po patalpą, stengdamasi ką nors įžiūrėti. Prie pat sienos buvo pastatyta sena sofa, bet per sunki, kad galėtų ją pastumti, o juo labiau nesukeldama garso. Bet tada atkreipė dėmesį į dar vieną langą. Jis buvo daug toliau nuo tos vietos, kur ji sėdėjo pririšta, tikriausiai todėl nepastebėjo jo anksčiau. Jis taip pat buvo kažkuo uždengtas, bet apačioje, tiesiai po juo kabojo prie sienos pritvirtinta plautuvė, o visai šalia stovėjo apdulkėjusi skalbyklė. Pasinaudojusi tokiu privalumu, Ravena galėtų pasiekti langą ir ne tik nuplėšti maršką, bet ir pabandyti išsmukti laukan, tad nieko nelaukdama puolė prie skalbyklės. Ji buvo gana nedidelė, stumiant nekėlė beveik jokio garso, sunkiau buvo ant jos užlipti su surakintomis rankomis, bet Ravenai pavyko užgulti skalbyklę pilvu ir pasistumti į priekį tiek, kad sugebėtų ant jos užkelti kojas.

Štai, dar šiek tiek, ir mergaitei pagaliau pavyko atsistoti. Drebančiomis rankomis ji sugriebė už marškos ir patempė į save. Tuo metu viršuje pasigirdo žingsniai ir jos širdis apmirė. Reikėjo paskubėti, kitaip bus aptikta nusikaltimo vietoje. O marška taip paprastai nepasidavė, nes viršuje buvo prikalta vinimis, reikėjo ją tiesiog nuplėšti, ką ji ir padarė. Iškart po to visą patalpą nušvietė ryški saulės šviesa. Ravena turėjo prisimerkti, kol prie jos priprato, rankos jau knebinėjo rankeną. Tikėjosi, kad langas neužkaltas iš išorės, kitaip ištrūkti šansų nebebus. Jos laimei, rankenėlė netrukus pasidavė, nuspaudusi ją, mergaitė pajuto į vidų plūstančią malonią vėjo gaivą ir ėmė ropštis laukan. Langas buvo nedidelis, suaugęs žmogus pro jį tikrai netilptų, o Ravena pagal savo amžių buvo gana smulki, tad neprireikė nė minutės, kad įveiktų kliūtį.

Pajutusi žolę po savimi mergaitė apsidairė. Buvo nematytoje vietoje, kuri nė kiek neatrodė panaši į Tamsos Karalystę, tačiau dabar nebuvo laiko apie tai galvoti, turėjo kuo greičiau iš čia išsinešdinti ir susirasti pagalbą. Visų pirma ji apžiūrėjo, kurioje pusėje langai, kad pagrobėjai jos nepastebėtų, nėrė už artimiausių krūmų ir neapsigręždama visu greičiu nuskuodė tolyn. Ją supo daugybė medžių, pagrobėjai tikriausiai nugabeno ją į giliausią miško glūdumą, kad niekas neišgirstų jos pagalbos šauksmo. Blogiausia tai, kad ji niekur negalėjo teleportuotis ir vis dar buvo su ringėmis, kurios trukdė judėti greičiau. Bebėgdama tolyn ji juto minkštą miško pamatą ir po kojomis traškančias šakas.

Ravena sustojo tik tada, kai iš nuovargio nebepajėgė bėgti, ir apsigręžė pažiūrėti, ar niekas jos neseka. Nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet ji pažinojo Melburną, jis mokėjo teleportuotis, tik laiko klausimas, kada pastebės, kad jos nėra, ir išnaršys visą mišką, juk galėjo tai padaryti vos per kelias minutes, nesvarbu, koks jis milžiniškas ir klaidus. Tai skatino ją kuo greičiau dingti, bet galo nebuvo matyti, o vietovės ji visiškai nepažinojo ir nė neįtarė, kad yra ne Žemėje...

Po kurio laiko Ravena pamatė čiurlenantį upelį ir atsitūpusi prie kranto susišlapino sau veidą, tuo pačiu stengdamasi neprarasti budrumo. Reikėjo tučtuojau kažką sugalvoti, tačiau ką? Kaip jai iš čia pabėgti, jei negalėjo naudotis galiomis? Pakėlusi rankas pažvelgė į antrankius, ir tuo metu galvą persmelkė mintis. Na žinoma, kaip anksčiau nepagalvojo, tai turbūt galias slopinantys antrankiai, tereikėjo rasti būdą, kaip juos nusiimti, nors tai neatrodė taip paprasta, riešus juosiančios ringės buvo plačios ir tvirtos, net daužydama į akmenį nenuimtų, kur kas greičiau susižalotų rankas, o tada jau tikrai nesugebėtų išgyventi.

– Štai kur tu. Manei, kad taip paprastai nuo mūsų paspruksi? – staiga pasigirdo pažįstamas balsas už nugaros.

Mergaitė išsigandusi sustingo. Ne, tai buvo ne Melburnas, tą balsą ji girdėjo daugybę kartų. Bet vos spėjo apie tai pagalvoti, pajuto smūgį į nugarą ir skausmingai surikusi krito į upę. Smulkūs akmenukai įsirėžė į kelius, ji jau norėjo atsikelti ir bėgti kur kojos neša, bet tvirta ranka sugriebė jai už galvos ir panardino į vandenį. Ravena muistėsi bandydama ištrūkti, juto į plaučius plūstantį vandenį ir apimta tik dar didesnės panikos kelis kartus spyrė užpuolikui, bet tos pačios rankos ištraukė ją iš upės ir trenkė ant žemės. Mergaitei aptemo sąmonė, atrodė, lyg plaučiai degte degtų, tačiau nenorėdama pasiduoti ji ėmė šliaužti tolyn nuo pavojaus. Deja, spyris į pilvą privertė ją sustoti. Apvirtusi ant nugaros ji pamatė į ją įsmeigtus keturių žmonių žvilgsnius.

– Kaip visada viską tik sunkini, – spjaute išspjovė Rodžeris ir sugriebęs ją už plaukų pakėlė nuo žemės. – Judinkis, niekur iš čia nepabėgsi.

– Ko tau iš manęs reikia? – piktai metė Ravena. – Aš nieko nepadariau!

Tačiau jis neklausydamas paragino ją dar vienu spyriu. Nenorėdama daugiau nukentėti, ji privalėjo paklusti. Be to, kito pasirinkimo nebuvo, Rodžeris čia pasirodė ne vienas, jokiu būdu neįveiks jo. Tik kaip ji atsidūrė pas jį? Argi jų neužpuolė Melburnas? Iš kur dabar čia Rodžeris? Mergaitė jau visiškai nieko nesuprato. Atmintyje iškilo paskutinis kartas, kai buvo jo pagrobta. Tą dieną jis norėjo sužinoti apie Feliciją ir nusmeigė ją durklu, negalėjo įsivaizduoti, ką padarys dabar. Nenorėjo apie tai galvoti, bet išgyvenimo instinktas buvo stipresnis. O kas bus toliau? Šį kartą Neptūnas neatskubės į pagalbą, nes net nežinojo apie tai, į kokį pavojų ji pakliuvo.

Kojos pynėsi su kiekvienu žingsniu, bet Ravena ėjo nesipriešindama. Rodžeris jai už nugaros tankiai alsavo, turbūt kilo į paniką, neradęs jos rūsyje, ir apieškojo kiekvieną miško plotelį. O ko daugiau ji galėjo tikėtis, nujautė, kad atsitiks būtent taip...

– Ir ką dabar su ja darysi? – paklausė šalia jo einantis Markas, rankoje spausdamas durklą. – Juk neplanuoji jos iš tiesų nužudyti?

– Kol kas ne, o po to dar pažiūrėsim.

Ravena susigūžė nuo stipriau papūtusio vėjo, mat drabužiai buvo permirkę iki siūlo galo ir lipo prie kūno. Akyse po truputį prašviesėjo, tad aiškiau galėjo matyti viską, kas ją supo. Priekyje blėstančios saulės spinduliai skverbėsi pro medžių šakas, ir mergaitė bandė atspėti, kiek laiko išbuvo be sąmonės. Tuo pačiu stengėsi rasti naują būdą pasprukti, nors tai atrodė beveik neįmanoma, kad ir kokiu greičiu ji bėgtų, Rodžeris vis tiek ją pasivytų, be to, šalia buvo Markas, Edenas ir Gertrūda. Visai taip pat, kaip praeitą kartą. Mergaitė nusivylė prisiminusi, kaip prašė Marko ją paleisti, bet jis pasirinko paklusti Rodžeriui, nors visiškai jam nepritarė. Bet kas, jeigu dabar pavyktų? Galbūt šį kartą jis padėtų jai pasprukti?

Apie tai galvodama Ravena nepajuto, kaip jie pasiekė namą. Tik dabar ji atkreipė dėmesį, jog tai tik paprasta medinė trobelė, kurią laisvai sugriautų naudodamasi galiomis. Tuo metu Rodžeris sugriebė ją už pakarpos, nutempė pro duris į vidų ir iš visų jėgų nutrenkė ją ant grindų.

– Šį kartą neišleisiu tavęs iš akių, – piktai ištarė ir išsitraukęs durklą smeigė Ravenai į šlaunį. – Pažiūrėsim, kaip pabėgsi dabar.

Mergaitė vos nesuriko iš skausmo, bet susivaldžiusi tik sugriežė dantimis. Ne, ji negalėjo rodyti jam savo silpnybės, žinojo, kad jos kančia suteiks jam tik dar daugiau džiaugsmo, todėl turėjo kentėti tyliai ir vos sulaikydama ašaras tikėtis, jog pavyks iš čia ištrūkti gyvai.