Nesigraudink, jog tirpstame kaip sniegas,
Kai savimi papildom gyvo kraujo upę,
Kai ilgesiai lig paryčių nemiega -
Jausmai ir maldos kupa, kupa, kupa...
Liepsna išblausėjo. Mes tolstam nuo zenito,
Tačiau dar karštos atminties žarijos.
Nejaugi keista kūnai jog apvyto,
Jei savo sulą dosniai išdalijom?
Ar tu jauti saldėjantį tirpimą,
Kai meilės vaisių tvinksnių, žingsnių laukiam?
Likutis - ašara. Joje save skandinam,
Kol pasidarom dovanos. Ne aukos.