Vienuoliktas skyrius. Bandymas pabėgti

– Felicija, čia tikrai tu? – negalėdama patikėti savo akimis, Lina stipriai apkabino dukterį. – Bet kaip tau pavyko sužinoti, kad aš čia?

– Tave radau ne aš, o Isdonas, – šiek tiek sutrikusi, bet tuo pačiu jusdama palengvėjimą, ji leidosi priimama į jaukų glėbį. – Jau kurį laiką nebesislapstau ir gyvenu Vandenų Karalystėje, laukdama, kada galėsiu su tavimi susipažinti.

– Tikrai? – sunkiai tvardydama ašaras pakėlė akis moteris, švelniai glostydama jos apelsinais ir medumi kvepiančius plaukus. Vos įstengė patikėti, kad visa tai tikra, tiek metų svajojo apie dieną, kai jos pagaliau susitiks, bet kuo toliau, tuo mažiau turėjo vilties, kad jos svajonė kada nors išsipildys.

– Mums pasirodė labai keista, kad slėpei savo energiją, bet šiandien Isdonui pavyko tave susekti, tad nusprendėme patikrinti ir išsiaiškinti, kas čia dedasi.

– Atleisk, slėpiausi nuo Rodžerio, bet praradusi sąmonę nebegalėjau kontroliuoti savo energijos, – iš lėto atsitraukdama ji nužvelgė dukterį, tarsi norėdama įsiminti jos formą, veidą ir šypseną, viską, kas padėtų suprasti, jog čia tikrai ne sapnas, tačiau galvos skausmas trukdė aiškiai susitelkti.

– Ar tai jis su tavimi taip pasielgė? Ar tai jis tave sužeidė? – sunerimo mergina, matydama, kaip ji palengva atsirėmė į stalą. – Jeigu taip, aš jį surasiu ir...

– Ne, Felicija, ne jis, bet dabar netinkamas laikas emocijoms, privalome kuo skubiau išvaduoti Raveną, kol Rodžeris jai nieko nepadarė. Visų pirma turiu pranešti žinią Arelai, ji tikriausiai labai jaudinasi.

– Argi sugebėsi teleportuotis, būdama tokios būklės? – įdėmiai nužvelgė ją Felicija. – Pati Azryate niekada nebuvau, be to, nemoku teleportuotis, o gydyti, deja, taip pat.

– Nesijaudink, žinau, ką pirmiau padarysiu. Įsikibk man į ranką, pabandysiu teleportuotis pas Gordoną, jis galės mane išgydyti, o tada persikelsiu ir pas Arelą.

Felicija sutikdama tik linktelėjo. Nepažinojo Gordono, bet tikėjosi, kad viskas bus gerai, tad tvirtai pirštais apglėbė mamos ranką ir stebėjo, kaip ji stengėsi sutelkti dėmesį į teleportaciją. Aiškiai suprato, kad jai sunku, bet kitos išeities šiuo metu neturėjo, o po kelių sekundžių jos pagaliau teleportavosi į Šešėlių Karalystę. Lina pasijuto tik dar labiau išsekusi, bet Felicija prilaikė ją, kad nenugriūtų.

– Gordono namai štai ten, – kilstelėdama galvą parodė tiesiai ji.

Mergina padėjo jai pereiti akmenimis grįstą takelį ir atvėrusi vartelius netrukus pasiekė duris, tačiau belsti neprireikė, nes išvydo nusvyrančią rankeną ir nustebusi įsmeigė akis į tarpduryje pasirodžiusį vyriškį. Greičiausiai jis pajuto Liną ir suprato, kad kažkas nutiko, nes jo žvilgsnis iškart nukrypo į ją. Nieko nesakydamas jis kartu su Felicija skubiai nuvedė ją į svetainę ir pasodino ant sofos. Sakyti, kas nutiko, nė nereikėjo, Gordonas ir pats suprato, kad dėl visko kaltas Tasdaras, o kas gi daugiau galėtų būti?

– Palauk minutėlę, tuoj pasijusi geriau, – pasilenkdamas arčiau Linos švelniu bei rūpestingu balsu ištarė jis.

Moteris nebeturėjo jėgų kažką pasakyti, todėl tik laukė, o po kelių sekundžių, kai Gordonas pakėlė rankas virš žaizdos, pajuto malonią šilumą, palengva sklindančią nuo galvos ir keliaujančią po visą kūną.

– Sužeidimas gana gilus, – apžiūrėdamas ją teištarė žynys. – Stebiuosi, kaip dar pastovėjai ant kojų, praradai nemažai kraujo.

– Ačiū, kad man padedi, – vos matomai nusišypsojo ji.

Po kelių minučių žaizda buvo galutinai išgydyta ir Gordonas galėjo atsikvėpti. Lina tik dabar atkreipė dėmesį, koks jis pavargęs, oda atrodė neįprastai išbalusi, juodi plaukai išsitaršę.

– Matyt, gydymui išnaudojau per daug energijos, – pastebėjęs jos tyrinėjantį žvilgsnį slogiai prakalbo jis ir pajutęs galvą smelkiantį skausmą prisėdo ant sofos krašto.

– Tau viskas gerai? – moteris susirūpinusi palietė jam petį. – Atleisk, kad per mane turėjai aukoti ir taip silpstančias savo galias, daugiau nežinojau, į ką kreiptis.

– Ne, nieko tokio, tu nekalta. Geriau papasakok viską, kas nutiko.

Lina sunkiai atsiduso, nežinodama, nuo ko pradėti, kaip viską išreikšti, bet vis dėlto sugebėjo nupasakoti pastaruosius įvykius. Gordonas klausėsi tylėdamas, nė kiek neįsiterpdamas.

– Vis dar negaliu patikėti, kad Tasdaras laisvas, – susiėmė už galvos ji. – O aš neapgyniau Agnesės ir tuo pačiu praradau Raveną. Turėjau numatyti, jog Melburnas mus ras ir galutinai užsiblokuoti nuo pasaulio, bet nemaniau, kad viskas pakryps būtent taip, juk užgniaužtos energijos beveik niekas nesugeba rasti, kaip pavyko jam?

Gordonas nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Tai gali padaryti tik gana įgudę burtininkai.

– Vadinasi, Melburnas yra vienas jų? – Linos akys išsiplėtė iš nuostabos. – Siaube, ką aš pasakysiu Arelai? Tikriausiai ji niekada neatleis man už tai, kad neapgyniau Ravenos, privalau kuo greičiau viską sutvarkyti, kol...

– Ne, Lina, visų pirma turime apgalvoti savo veiksmus. Aš tau padėsiu rasti Raveną, o tada žiūrėsime, kaip galėtume išgelbėti ir Agnesę.

– Bet kaipgi Arela? Privalome jai tučtuojau viską pasakyti, ji juk ieškos savo dukters ir iškart atvyks pas mane.

– Taip, žinau, bet... – vis dar žvelgdamas į grindis, žynys tvirtai sugniaužė kumščius. – Abejoju, ar dabar tinkamas metas.

– Kodėl taip manai? – sutrikusi suraukė kaktą ji.

– Arela... ji... – nežinodamas, kaip viską pasakyti, Gordonas nervingai persibraukė sau per veidą. – Arela jau žino, kad Tasdaras ištrūko, jis jau buvo Azryate. Atgabenau ją į savo namus, kad jaustųsi bent šiek tiek saugiau.

– Tikrai? Jai nieko rimto nenutiko?

– Arela dabar sunkiai sužeista, bet stengiuosi po truputį ją išgydyti. Pasakysiu jai, kad Ravena saugi su tavimi, to turėtų pakakti.

– Tikiuosi, mums pavyks išgelbėti ją laiku, kitaip būsime priversti pasakyti tiesą. Tu tikras, kad tai geriausia išeitis?

– Taip, kol kas Arelai geriau nežinoti, nenoriu tik dar labiau jos jaudinti, – jis pakilo nuo sofos ir kelis kartus skersai perėjo svetainę. – Atleisk, kad nesakau, kas tiksliai nutiko, bet pažadėjau tylėti, Arelai šiuo metu reikia ramybės.

– Suprantu, – linktelėjo ji, nukreipdama žvilgsnį į šalia ramiai sėdinčią dukterį. – Beje, pamiršau pasakyti, kad čia mano duktė Felicija.

Gordonas apstulbęs nustojo vaikščioti po patalpą ir įsmeigė žvilgsnį į merginą.

– Felicija? Ta, kuri gali suteikti Azaros žiedui naujų galių?

– Taip, Averina, – trumpai šyptelėjo ji. – Dabar galėsime padaryti tai, ką skelbia Pranašystė.

– Deja, ne viskas taip paprasta, – sunkiai atsiduso žynys. – Žiedą turėjo Arela, bet jį pasiėmė Tasdaras, norėdami išpildyti Pranašystę turėtume susidurti su juo.

– Arba ne, – įsiterpė Felicija. – Galėtume paslapčia įsliūkinti į tvirtovę, o kur daugiau jis laiko tą žiedą?

– Gal tu ir teisi, bet tvirtovė labai didelė, iš kur žinoti, kur tiksliai Tasdaras jį paslėpė? – susimąstė Lina. – Rasti jį nebūtų taip paprasta, tvirtovę saugoja daugybė sargybinių.

– Taip, bet aš žinau visą tvirtovės išdėstymą, galėtume pasidaryti planą, o tada viską apgalvotume detaliau, – šiek tiek aprimęs, Gordonas priėjo prie lango. – Tik apie žiedą pagalvosime vėliau, dabar turime padėti Ravenai, svarbi kiekviena minutė.

– Bet iš kur mums žinoti, kur Rodžeris ją nugabeno? Ar galėtum pajusti net ir užslėptą jo energiją?

– Nežinau, ar šiuo metu esu tam pajėgus, bet galiu pamėginti susisiekti su Ravena, nebent Rodžeris kaip nors užslėpė ir ją.

– Nemanau, kad jis rizikuotų ir to nepadarytų.

– Būtent dėl to pamėginsiu surasti Raveną ne pagal energiją, o susisiekti su ja telepatiškai, galbūt ji galės pasakyti, kur šiuo metu yra.

– Kai Rodžeris ją pagrobė, ji buvo be sąmonės, tikėkimės, kad atsigaus ir galės kalbėti.

Daugiau nieko nesakęs Gordonas pasiruošė įvykdyti tai, ką sumąstė. Lina ir Felicija sulaikiusios kvėpavimą laukė, kol jis ką nors pasakys. Nenorėjo trukdyti, kadangi nusilpusios jo galios reikalavo daugiau pastangų ir susikaupimo.

– Nagi, Ravena, atsiliepk, – melste meldė Gordonas, neramiai mindžikuodamas prie lango. – Atsiliepk...

Tačiau kad ir kaip stengėsi, ryšio užmegzti nepavyko. Vienintelis likęs variantas buvo susekti Rodžerį, bet jo energijos neapčiuopė.

– Beviltiška, Ravena tikriausiai dar nepabudo, – nusivylęs jis grįžo prie moterų. – O Rodžeris per toli, kad pavyktų lengvai jį susekti.

– Tuomet ką darysime? – sunerimo Felicija.

– Belieka laukti, kol pabus Ravena arba toliau mėginti susekti Rodžerį, bet tai gali užtrukti, galbūt prireiks net kelių dienų.

– Nesijaudink, Gordonai, mes kaip nors susitvarkysime, – pastebėjusi įsitempusį jo kūną bandė guosti jį Lina. – Stenkis nepervargti, padėjai jau labai daug. Mums pavyks rasti Raveną, tik būkime kantrūs.

– Taip, žinoma, – nenoriai sutiko jis. – O ką darysite jūs? Turiu omenyje dėl Tasdaro?

– Turime apsistoti kokioje nors saugioje vietoje, į savo namus šiuo metu grįžti per daug pavojinga.

– Jeigu nori, galiu surasti kokią nors vietą Šešėlių Karalystėje. Žinau, kad čia nėra saugiausia, bet vartai visuomet prižiūrimi sargybinių, jeigu kas nors įsibraus, jie iškart susisieks su manimi.

– Taip, bet... – pasijutusi kiek nejaukiai išraudo Lina. – Neturiu pakankamai santaupų, kad išsinuomočiau butą ar namą.

– Tai nesvarbu, galiu greitai viską sutvarkyti, bet tik tada, jei sutiksi palikti Žemę.

– Net nežinau... nenoriu būti tau našta.

– Patikėk, Lina, tikrai nebūsi, aš tik rūpinuosi tavo saugumu.

– Na gerai, bet aš tau kaip nors atsilyginsiu, – galiausiai sutiko ji, pirštų galiukais atsargiai liesdama vietą, kurioje prieš tai buvo žaizda. – O dabar norėčiau nusiprausti, jaučiuosi išties šlykščiai.