– Ir kaip, Gordonai? Yra kokių nors žinių apie Tasdarą? – vos tik įžengęs į darbo kambarį pasiteiravo Aristėjas.

– Nežinau, nesugebu susekti, kur jis šiuo metu yra, – pavargusiu balsu sukuždėjo žynys, atremdamas galvą į lango stiklą. – Reikia pranešti visoms karalystėms apie tai, kad jis ištrūko ir šiuo metu gali imtis bet ko.

– Gal nori, kad tai padaryčiau už tave? – sunerimęs Aristėjas priėjo prie draugo. – Ar tau viskas gerai? Nemiegojai visą naktį...

– Atleisk, neįstengiau sumerkti akių, vis nenustoju galvoti, kaip galėjau visa tai sustabdyti, o dabar kils didžiulė panika, dėl kurios, žinoma, pats būsiu kaltas. Nujaučiau, kad Tasdaro tėvas gali į tai įsikišti, bet maniau, kad viskas mano rankose, kad galiu kontroliuoti padėtį. Pasirodo, jis kur kas stipresnis nei tikėjausi.

– Nenuostabu, juk Aladoras kadaise buvo vienas iš Kūrėjų.

– Taip, bet jau nebėra. Jis net nebeturi savo tikrojo pavidalo, todėl jo galios einant metams po truputį silpnėja, nemaniau, kad jis vis dar toks stiprus. Turėjau būti atidesnis, tik per mane dabar kentės nekalti žmonės.

– Neperdėk taip, Gordonai, turbūt nė vienas nebūtų taip gerai susitvarkęs, kaip tu.

– Ačiū, kad mane palaikai, – nenoromis šyptelėjo Gordonas, pagaliau atsitraukdamas nuo lango. – Privalau viską papasakoti Godai, ji dar nieko nežino.

– Gerai, tada aš jau eisiu ir perspėsiu visas karalystes. Ariadna taip pat dar nežino, tikriausiai siaubingai jaudinasi, negrįžau pas ją visą naktį.

– Taip, gali eiti, pranešiu telepatiškai, jeigu Tasdaras čia pasirodys.

Atsisveikinęs su juo, Aristėjas teleportavosi namo, o Gordonas paliko savo darbo vietą ir nusprendė pasidaryti kavos, juk buvo dar labai anksti. Rytas atrodė toks įprastas, tačiau slepiantis grėsmę, bet kuo greičiau pasklis žinia, tuo bus geriau, kad ir kaip skaudu tai būtų. Apie tai mąstydamas jis nė nepajuto, kaip praėjo pusvalandis ir virtuvėje pasirodė Goda.

– Kažkas nutiko, tiesa? – prisėsdama šalia paklausė ji. – Jau nuo vakar vakaro vyksta kažkokie neramumai.

– Atleisk, kad nepasakiau anksčiau, nenorėjau tavęs jaudinti, – švelniai nusišypsojo Gordonas. – Tasdarui pavyko ištrūkti, tad nuo šiol turime būti labai atsargūs. Noriu, kad šiandien liktum namuose, Aristėjas negali pravesti pamokų, nes turi kur kas svarbesnių darbų.

– Gerai, tada būsiu čia, – sutiko ji. – Žinau, kad esu per silpna, bet jei prireiks pagalbos...

– Suprantu, kaip dėl manęs nerimauji, bet nenoriu, kad nukentėtum, Tasdaras stipresnis nei manai, juk kažkokiu būdu jam pavyko atgauti visas savo galias.

Goda nusivylusi tik sunkiai atsiduso. Žinojo, kad nepavyks perkalbėti tėvo, todėl daugiau nebandė prieštarauti, nors iš visos širdies troško jam padėti. Tačiau ir pati galėjo pripažinti, kad jos galios dar nėra pakankamai stiprios, turėjo dar daug ko išmokti, o kol tai padarys, prireiks net kelerių metų, kaip jai ir sakė Aristėjas.

– O Ravena jau žino apie tai, kad jos tėvas laisvas? – staiga paklausė mergaitė. – Bijau, kad jai gresia didesnis pavojus nei mums.

– Ravenai jis nieko nepadarys, – dėdamas pustuštį puodelį ant stalo, Gordonas pažvelgė pro langą. – Užtat nerimauju dėl Arelos, jau dvi dienas jos nemačiau.

– Ji taip pat turėtų žinoti apie Tasdarą, tiesa?

– Kad ir kaip norėčiau, kad Arela nuo viso to atsiribotų ir ramiai gyventų Azryate, ji privalo žinoti, Tasdaras taip paprastai nepaliks jos ramybėje.

– Gali ją perspėti, jeigu nori, pabūsiu čia viena. Taip, suprantu, kad labai pavojinga, bet Tasdaras kėsinasi į tavo gyvybę, aš jam visiškai nesvarbi.

Goda buvo teisi, žinoma, bet Gordonas vis tiek abejojo, nes tas neprognozuojamas demonas galėjo imtis bet kokių niekšybių, norėdamas jam pakenkti, pavyzdžiui, atimti mylimus žmones. Jam atrodė įtartinai keista, jog Tasdaras iki šiol nieko nesiėmė, tikriausiai norėjo pirmiau atgauti jėgas ir kūrėsi visokias įmanomas strategijas, kad vėliau suduotų skaudų smūgį. Ir nors žynys užblokavo Karalystės vartus, nebuvo tikras, ar Tasdaras nesugebės jų pralaužti.

– Na gerai, paliksiu tave vieną, – galiausiai prakalbo jis. – Jeigu per tą laiką čia pasirodys Tasdaras, nedelsdama pranešk man, negalime taip paprastai rizikuoti tavo gyvybe.

– Žinoma, būtinai pranešiu, gali būti ramus.

– Puiku, stengsiuosi ilgai neužtrukti.

Skubiai išgėręs likusią kavą, Gordonas išėjo į koridorių ir nusigriebęs apsiaustą pagaliau teleportavosi į Azryatą. Kadangi lankėsi ten daugybę kartų, pažinojo kiekvieną kampelį ir iškart atsidūrė prie Arelos namų. Jau norėjo eiti prie durų, bet pamatė, kad jos praviros.

– Arela? – pašaukė jis ir atsargiai pakreipęs galvą žvilgtelėjo į vidų. – Ravena? Jūs čia?

Bet atsakymo jis nesulaukė, tad iš lėto žengė gilyn ir tik paėjėjęs į priekį suprato, jog kažkas atsitiko. Širdis nusirito į kulnus, kai priešais jį atsivėrė visas koridoriaus vaizdas. Daugybė daiktų buvo išmėtyti ant grindų, kai kurie iš jų sulaužyti ar sudaužyti, tarsi namuose būtų kažko ieškota. Persigandęs Gordonas patikrino visus kambarius, tačiau nei Ravenos, nei Arelos nebuvo nė ženklo, dar pabandė susisiekti su jomis telepatiškai, bet nė vienos nepavyko užčiuopti, tarsi būtų skradžiai žemę prasmegusios. Išbėgęs iš namų, jis nusprendė patikrinti gatves ir paklausinėti žmonių, galbūt jos kur nors slėpėsi, dėl to blokavo savo energiją, tačiau nieko nepešė.

– Nagi, Arela, kur tu? – vis dar bandydamas su ja susisiekti, Gordonas blaškėsi iš vienos gatvės į kitą, jau buvo beprarandantis viltį, bet tada išvydo šviesią jos figūrėlę prie ežero, kuris buvo aiškiai matomas pro jos namų langus. Arela sėdėjo ant suoliuko susigūžusi, žvelgdama į lygų vandens paviršių. Pamačius ją, Gordonui truputį palengvėjo, tad nelaukdamas puolė prie jos.

– Kaip gerai, kad tu čia, – atsisėsdamas šalia prakalbo. – Jau maniau, kad Tasdaras tave pagrobė.

Moteris pakėlė galvą, bet nieko nesakiusi liūdnai nusišypsojo.

– Jis tau nieko nepadarė? Tavo namai atrodo, tarsi po karo.

– Azaros žiedas... jam reikėjo Azaros žiedo, – vos įstengdama tvardyti ašaras išlemeno Arela. – Jis žino, kad ieškau Averinos... žino, kas ji tokia...

– Bet kur Ravena? Nejaugi Tasdaras nugabeno ją į Tamsos Karalystę?

– Ji... ji praleido popietę pas Liną, bet iki šiol dar negrįžo.

Nežinodamas, kaip viską išreikšti žodžiais, Gordonas prakošė pirštais savo tankius plaukus ir susimąstęs nukreipė žvilgsnį į Arelą. Dabar ji sėdėjo panarinusi galvą, įsmeigusi akis į žemę ir sutraukusi pečius, ant kurių netvarkingai krito plaukai. Jie dengė dalį veido, dėl ko Gordonas sunkiai galėjo jį matyti. Tuo metu jo žvilgsnis nukrypo į jos rankas, tvirtai gniaužiančias susiglamžiusios suknelės audinį.

– Palauk, jis... tave mušė? – pastebėjęs mėlynes ant riešų, žynys prisislinko arčiau, tačiau moteris šiek tiek išsigandusi atsitraukė, uždengdama jas plačiomis rankovėmis.

– Nesvarbu, tai smulkmena, dabar kur kas svarbiau išsiaiškinti, ar Ravena saugi.

– Ne, Arela, tai ne smulkmena. Parodyk, galiu tave išgydyti.

– Nereikia, susitvarkysiu pati, gali visiškai dėl to nesijaudinti.

Bet jis nesiklausė ir tvirtai suėmęs jai už riešo patraukė rankovę. Pasirodo, mėlynių buvo ir daugiau, ne tik ant riešo, ir Gordonas persigandęs pakėlė galvą, nebyliai klausdamas, kas iš tiesų atsitiko. Arela norėjo nusisukti, kad jis nepastebėtų, bet nespėjo, ir ji jau žinojo, jog jis viską suprato iš mėlynių, darkančių šviesią jos kaklo odą. Jai pasidarė taip gėda, kad nesugebėjo suregzti nė žodžio. Norėjo užsistatyti nepralaužiama siena, tačiau jau buvo per vėlu, todėl tik sėdėjo nejudėdama, laukdama jo reakcijos.

– Arela... – su siaubu ištarė Gordonas, sugriebdamas ją už pečių. – Kodėl man nesakei? Kodėl bandei tai nuslėpti?

– Argi tai svarbu? – neįstengdama į jį pažvelgti sukuždėjo ji. – Ne pirmas kartas, kaip nors ištversiu tai viena.

– Kiek kartų? – Gordonas pažvelgė jai tiesiai į akis. – Kiek kartų jis tai darė?

Jo balsas buvo toks tvirtas, bet tuo pačiu moteris galėjo justi iš jo sklindančią nenusakomą baimę ir rūpestį, ir jos skruostais ėmė riedėti ašaros. Kaipgi viskas pakrypo būtent šitaip? Ir kodėl turėjo būti tokia silpna, kad nepajėgtų to sustabdyti?

– Arela, prašau, pasakyk, – jau daug švelnesniu balsu kalbėjo jis, vis dar laikydamas ją už pečių. – Aš privalau žinoti.

Bet moteris atkakliai tylėjo ir žiūrėjo į žemę, bijodama savo neištartų žodžių. Jos žvilgsnis buvo tuščias, tarytum ėjo kiaurai, siauri pečiai virpėjo kaip epušės lapai. Gordonui pasidarė beprotiškai gaila ir jis švelniai priglaudė ją prie savęs, minutėlę bandydamas suvokti tai, kas įvyko. Tai atrodė kaip dar niekada neregėtas košmaras, bet skyrėsi tuo, kad visa tai buvo tikra.

– Persikelkime į mano namus, aš tave išgydysiu, o tada sugalvosime, ką daryti toliau, gerai? – galiausiai ištarė jis.

Arela tik linktelėjo, tad pakėlęs ją nuo suoliuko žynys teleportavosi prie laukujų durų. Ji vos įstengė pastovėti ant kojų, jam teko ją prilaikyti, kol jie ėjo koridoriumi iki svečių kambario, kur juos pasitiko Goda.

– Kas atsitiko? – žvelgdama tai į tėvą, tai į Arelą paklausė ji.

– Paaiškinsiu vėliau, atnešk stiklinę vandens.

Mergaitė pakluso, o Gordonas atsargiai pasodino Arelą ant lovos ir padėjo nusiauti batus. Ji vis dar judėjo lėtai, beveik nenoriai, trokšdama prasmegti skradžiai žemę dėl visko, kas nutiko, dėl to, ką teko patirti. Jis žinojo, kad jai sunku, kad jai skauda, bet buvo pasiryžęs padėti, pasiryžęs padaryti bet ką, kad tas skausmas kuo greičiau praeitų, nors tie gilūs, Tasdaro palikti pėdsakai tikriausiai niekada nenustos jos kankinti.

Netrukus sugrįžusi Goda padavė stiklinę vandens ir Arela nesipriešindama ją ištuštino. Mergaitė daugiau nieko neklausinėjo, nenorėdama drumsti šios slogios tylos. Žinojo, kad dabar ne metas aiškintis, tad tik stovėjo panarinusi galvą, laukdama, kas bus toliau.

– Goda, būtų gerai, jei dabar išeitum, aš greitai, – visiškai nenoriai šyptelėjo Gordonas, stengdamasis per daug jos nejaudinti. – Arela privalo pailsėti, pasirūpinsiu ja, o tada pasikalbėsime.

Mergaitė dar metė sunerimusį žvilgsnį į moterį, bet nieko nesakiusi tyliai išėjo, paskui save uždarydama duris. Gordonas minutėlę žiūrėjo į jas ir mąstė apie tai, kaip turės jai viską paaiškinti, po to be garso perėjęs medines grindis prisėdo šalia Arelos. Tylėjo galvodamas, nuo ko pradėti. Visų pirma reikėjo išgydyti jos žaizdas, bet žinojo, kad nebus lengva nei jam, nei jai. Tos žaizdos primins jam tai, kad nepadėjo tada, kai jai to reikėjo labiausiai, nors buvo pažadėjęs visuomet ją ginti ir saugoti. Bet jis susimovė, tas pažadas dabar nieko nereiškė.

– Arela? – pažvelgdamas į ją šiek tiek nedrąsiai prakalbo žynys. – Man reikia, kad parodytum savo žaizdas, kitaip negalėsiu jų išgydyti, supranti?

– Taip, žinau, viskas gerai, – tarsi atgijusi ji ėmėsi nusirengti suknelės, bet Gordonas jautė, kaip jai sunku ir tuo pačiu gėda, kad prieš jį turėjo apnuoginti savo išniekintą kūną, parodyti tai, ką slėpė jau daugelį metų, tad lenkėsi jai padėti. Neskubėjo, nenorėjo sukelti dar didesnio skausmo ir buvo kaip niekad švelnus. Po truputį visos žaizdos aiškiai iškilo jam prieš akis. Ji atrodė tokia silpna ir gležna, didžiausi nubrozdinimai ir mėlynės vagojo jos pilvą. Jis žinojo, jog ji iš visų jėgų priešinosi tam, kad neįvyktų tai, kas įvyko, bet visos pastangos buvo bergždžios, todėl dabar ji nedrįso pakelti akių ir išvysti Gordono veido, puikiai nutuokdama, apie ką jis galvoja.

– Atleisk man, Gordonai... – drebančiu balsu sukuždėjo Arela. – Atleisk už tai, kad per mane turi kentėti ir tu.

– Bet kodėl nesišaukei pagalbos? – negalėdamas suprasti jis švelniai paglostė jos plaukus. – Galėjai susisiekti su manimi telepatiškai, būčiau nedelsiant atvykęs.

– Negalėjau, pats žinai, kad man išsigandus užsiblokuoja galios. Jos iki šiol negrįžo, kitaip jau seniai būčiau išsigydžiusi pati.

Gordonas tik sunkiai atsiduso, savo šiltomis rankomis suimdamas sustirusius jos pirštus. Na žinoma, kaip galėjo tai pamiršti? Tikriausiai dėl to nesuveikė jų ryšys ir jis nepajuto jai gresiančio pavojaus.

– Užsimerk ir pabandyk atsipalaiduoti, gerai? Padarysiu tai, ką įstengsiu, nors mano gebėjimai ir nusilpę.

Sulaukęs tik linktelėjimo, Gordonas paleido jos rankas ir prisislinkęs arčiau perbraukė per giliausias žaizdas, esančias tiesiai po šonkauliais. Arela sunkiai kvėpuodama krūpčiojo nuo kiekvieno menko prisilietimo, galva buvo nusukta į šoną, akys sutelktos į kažką, ką galėjo matyti tik ji.

– Arela, prašau, sutelk dėmesį į mane, tik į mane, – sukuždėjo jis. – Juk žinai, kad tavęs nenuskriausiu, ar ne?

Moteris lėtai pakreipė galvą jo pusėn, o kai jų žvilgsniai susitiko, įžvelgė jame tokį skausmą, kokio dar niekada nebuvo mačiusi, ir jos akyse eilinį kartą susikaupė ašaros.

– Viskas bus gerai, Arela, – ramindamas ją sumurmėjo žynys, atsargiai suimdamas jai už skruostų. – Žiūrėk į mane, gerai? Atmink, kad čia aš, o ne Tasdaras.

Arelos nagai stipriai įsirėžė į odą, kai ji iš visų jėgų stengėsi nepalūžti. Tasdaras buvo sužalojęs ne tik jos kūną, bet ir protą. Ji nebegalėjo net užmerkti akių, nematydama jo, stovinčio prie lovos. Tų akių, apimtų geismo ir galios. Nebegalėjo pajudėti, nepajutusi botago kirčio. Nors dauguma senų žaizdų buvo užgijusios, ji vis dar jautė kiekvieną rėžį, mėlynę ir nudegimą. Širdyje Arela jautė, kad taip bus visada. Tasdaro palikti pėdsakai liks ant jos odos kaip randai, kurių net Gordonas negalės iki galo ištrinti. Jausmas, kaip jis drasko ją ir kėsinasi į jos kūną, visuomet išliks, privers ją jaustis purvina, sutepta iš išorės ir vidaus.

– Atleisk, – pagaliau suimdama save į rankas prakalbo moteris. – Aš stengiuosi. Aš tikrai labai stengiuosi.

Gordonas kelis kartus giliai įkvėpė oro ir pakėlė rankas jai virš krūtinės, vis dar matė ašaras, riedančias jos skruostais. Bet ji nebesipriešino, leidosi liečiama, akys dabar buvo įsmeigtos į jo veidą.

– Tau lūžo keletas šonkaulių, nieko prieš, kad užtruksiu ilgiau?

Jis ir vėl sulaukė tik linktelėjimo, o netrukus rankose sušvito tik dar ryškesnė šviesa. Jis juto savo silpstančias jėgas, bet privalėjo pasistengti dėl jos, privalėjo panaikinti kiekvieną Tasdaro paliktą žymę, viską, kas jai priminė jį, nors žinojo, kad taip padės galbūt tik truputį...

– Septynis kartus, – staiga prakalbo Arela, atsakydama į prieš tai užduotą Gordono klausimą. – Jis tai padarė septynis kartus.

Ji kurį laiką tylėjo, laukdama, kol jis ką nors pasakys. Žinojo, kaip jam skaudu tai girdėti, bet daugiau nebegalėjo gniaužti to savyje. Visko susikaupė tiek daug, kad žodžiai jau veržėsi patys.

– Aiškiai prisimenu kiekvieną iš jų, – po ilgos pertraukos tęsė ji. – Pirmą kartą tai nutiko tada, kai sužinojau, kad jis yra demonas ir mane tik išnaudoja. Tą dieną pasiėmiau Rebeką ir bandžiau paslapčia pabėgti, bet man nepavyko, o jis tikino, kad tai, ką išpranašavo Lorena, yra tik melas, sakė, įrodys, jog mane myli...

– Man labai gaila, – negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, sukuždėjo Gordonas, dabar jo rankos buvo šiek tiek žemiau.

Apimta tik dar didesnės gėdos, moteris prikando lūpą ir nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Kiti kartai... kiti kartai buvo jau tada, kai jis laikė mane Tamsos tvirtovėje, kai žinojo, kad Ravenai metas išvysti šį pasaulį.

– Arela, aš... visą laiką maniau, kad tai vienkartinis reikalas ir jis taip pasielgė, nes jam reikėjo Ravenos, juk žinojo tikslią dieną, kada ji gims. Kodėl niekada nesakei?

– Nenorėjau, kad nukentėtum, būtum iškart jį užpuolęs.

– O kas sako, kad to nepadarysiu dabar?

– Pats žinai, kad tai daryti būtų klaida, nenoriu tavęs prarasti. Be to, aš pati kalta dėl visko, kas nutiko, visuomet buvau silpna, nenuostabu, kad turiu visa tai kęsti ir nesugebu pastovėti už save.

– Niekada taip nekalbėk, Arela, galiu išmokyti tave apsiginti. Galime pamėginti išlaisvinti tavo galias, kad jos daugiau nebeužsiblokuotų. Žinoma, tai užtruks, bet galbūt bus verta.

Moteris valandėlę tylėjo ir žiūrėjo į savo pirštus, gniaužiančius baltą suknelę, po to permetė save akimis nuo šlaunų žemyn iki pirštų galiukų. Tuo metu Gordonas baigė gydyti jos šonkaulius ir trumpam atsitraukė. Jai ant kaklo buvo matyti ryškios smaugimo žymės, bet jis susilaikė nuo klausimų, dabar buvo kur kas svarbiau išgydyti rimtesnes žaizdas, keliančias jai didžiausią skausmą.

– Vieną dieną jis atsiims už tai, ką padarė. Prisiekiu, daugiau niekada neleisiu jam tavęs liesti, – su panieka ištarė jis, nedrąsiai slinkdamas rankas žemyn.

Nors ir truputį nenoriai, Arela atleido pirštus, leisdama Gordonui toliau ją gydyti. Netrukus ją apgaubė maloni jo delnų šiluma. Buvo taip gera pagaliau justi švelnumą, o ne skausmą, draskantį ją iš vidaus.

– Ačiū, – vos girdimai sukuždėjo moteris, kai pabaigęs gydyti jis patraukė rankas.

– Gerai, apsisuk, dar nepažiūrėjau nugaros.

Ji pakluso iškart, tuo pačiu į priekį permesdama savo ilgus tamsius plaukus, ir Gordono akys išsiplėtė iš nuostabos. Negalėdamas patikėti jis žvelgė į kadaise švelnią ir lygią odą darkančius randus, mėlynės ir nubrozdinimai palyginti su jais buvo menkniekis.

– Iš kur jie? – nejučia braukdamas per juos paklausė jis. – Iš kur visi tie randai? Jis tave kankindavo?

Arela akimirkai įsitempė, nors žinojo, jog privalės atsakyti. Kas iš to, kad bandys neigti tai, kas ir taip akivaizdu? Be to, jau beveik viską jam papasakojo, nebebuvo prasmės meluoti.

– Taip, dar tada, kai buvau priversta gyventi Tamsos tvirtovėje, – šiek tiek drebančiu balsu galiausiai prisipažino ji. – Jeigu kaip nors nepaklusdavau, jis plakdavo mane botagu, bijodavau net pajudėti. Neabejoju, kad Rebeką jis taip pat kankina.

Gordonas minutėlę tylėjo. Jam skaudėjo širdį, taip skaudėjo, kad nerado jėgų pajudėti. Atrodė, šimtai peilių smaigstė visą jo kūną, niekaip nesugebėdami jo pribaigti, todėl privalėjo sėdėti ir kęsti toliau.

– Atleisk man, Arela... – balsas buvo toks tylus, jog moteris vos įstengė jį išgirsti. – Atleisk už tai, kad nebuvau šalia ir negalėjau tau padėti... O dabar negaliu padėti net Rebekai, nes nežinau, kur Tasdaras ją laiko.

Arela nustebusi pakėlė galvą. Kur kas skaudžiau buvo matyti jį kenčiantį, geriau būtų ir vėl ištvėrusi tai viena.

– Nekaltink savęs, Gordonai, juk nežinojai, kad Tasdaras gali taip pasielgti. Man buvo gėda pripažinti, kad esu tokia silpna, maniau, kad niekas manęs nesupras...

– Ne, Arela, aš siaubingai suklydau, galėjau visa tai sustabdyti. Tą dieną, kai Ravena buvo praeityje, Azara sakė atsikratyti Tasdaru, bet aš delsiau, nes nežinojau, kaip tai padaryti, o dabar jau per vėlu.

Bekalbėdamas Gordonas iš lėto apsivijo rankomis jos liemenį ir nejučia priglaudė kaktą prie nugaros. Ji taip aiškiai jautė jį, net pasikreipė truputį, tarsi visu kūnu klausydama jo minčių. Norėjo kaip nors jį paguosti, nuraminti, bet žinojo, kad žodžiai jau nebeturėjo prasmės.