Gervių sąšaukos skardžios per pilką palaukę
Tarsi skelbia skrajūnų kaip grįžtančių laukia.
Gurga vandenys garsiai, iš po ledo ištrūkę,
Šimtas gijų upokšnių susivijo į upę.
Ten ant srauto bangų saulė šukėmis plaukia.
Gervių sąšaukos skardžios prabudins palaukę.
Praviri žirginiai aukso dulkes - į vėją.
Kurčią tylą žiemos gyvastis nugalėjo.
Sėdim įsauly mudu ir jaučiame sulą,
Nors į pilką gervelę panaši aš - bobulė.
Tu - pavasaris mano, nesvarbu, kad pražilęs.
Intymus mūsų skrydis - rankos glostymui kyla.
Na, o aš, kaip ta gervė, giedu giesmę be žodžių
Ir kaip pumpuras skleidžias mes abudu užuodžiam.