Vaikščiojau šlapiomis, prišiukšlintomis gatvėmis rankoje laikydamas lapelį su adresu kuriame kaip man žadėjo galėsiu apsistoti keletai dienų.
Slampinėjau po kiemus, paskui po laiptines. Ant butų durų nebuvo numerių.
Nusigavęs į aštuntą aukštą, pastebėjau truputėlį pravertas vieno buto duris. Įkišau galvą vidun pasižiūrėti.
Ant koridoriaus grindų mėtėsi nuorūkos ir kažkokie skudurai.
Viduje buvo tamsu ir tvanku. Visur galėjai užuosti įsisenėjusių cigarečių dūmų kvapą ir kažką tokio aitraus ko neįmanoma nupasakot.
Paėjėjęs koridoriumi pamačiau dviejų žmonių siluetus primenančius šmėklas, sėdinčius ant nudriskusios sofos kambario kampe. Jie atsisuko į mane.
"Užeik, užeik" sušuko vienas iš jų.
Iš lėto pradėjau slinkti link jų dairydamasis po nudriskusiais tapetais ir ant žemės besiilsinčiais tuščiais alaus buteliais nuklotą kambarį.
Prisėdau šalia jų ant supamosios kėdės ir vienas jų prieš veidą man ištiesė bambalį alaus. Negalvodamas išgėriau du didelius gurkšnius ir iš karto pasigailėjau.
Skonis buvo alaus maišyto su cigarečių pelenais prieskoniu.
Užsikosėjau, užspringau, ir atpyliau tą mėšlą ant grindų. Net akys apašarojo. 
"Kas čia per mėšlas?" paklausiau tebekosėdamas.
Viena šmėklų pradėjo juoktis.
"Tai specialus alaus eliksyras," sako jis, "priprasi."
Kol leidome bambalį per rankas, niekaip negalėjau priprasti prie to baisingo skonio.
Jis darėsi vis šlykštesnis ir šlykštesnis.
Aš jau beveik vėm.. "Ei ar čia kažkas kažką verda? Ar judu užuodžiat tai?" paklausiau.
Viena šmėkla palinkčiojo.
"Taip, verdam vakarienę." sako ji. "Valgysi?"
Sekundei sudvejojau, bet mano pilvas gurgte gurgė. "Žinoma" atsakiau.
Kol sėdėjau ten, stebėjau tuos du žmones primenančius šmėklas lakstančius po virtuvę.
Jie ištraukė dubenius ir lėkštes, paėmė pjaustytas daržoves ir maišė puodą kuriame kažkas virė.
Kvapas vis stiprėjo ir stiprėjo.
Galiausiai jie nukėlė puodą nuo viryklės ir jos turinį ėmė dėti į lėkštes. Vieną jų padavė man.
Pasisėmiau kupiną šaukštą to viralo, įsidėjau į burną ir akimirksniu pasigailėjau.
Jo skonis buvo... Skonis lyg šūdo!
"Kas čia blet per šliurpalas!?" sucypiau žiaukčiodamas.
Tiedu sužiuro vienas į kitą, atsisuko į mane ir tarė "Tai mūsų ypatingasis receptas."
Tada iš niekur, kur buvęs, kur nebuvęs į kambarį įėjo milžiniško dydžio katinas.
Manau jis laisvai galėjo sverti kokį dvidešimt kilogramų. Jo kailio spalva priminė supelijusią duoną.
Jis priėjo prie manęs ir pažvelgė savo mažomis akutėmis.
"Jo vardas - Misteris Šefas" šypsodamasi tarė viena šmėkla. 
"Jis gamina padažus mūsų patiekalams."
Staiga pajutau kažkokį keistą kvapą. Jis stiprėjo ir stiprėjo.
Pažvelgiau žemyn, o ten Misteris Šefas buvo ką tik prišikęs ir palikęs didžiulį kalną šūdų!
"O Dievuli švenčiausias!" surikau. "Dėl Dievo meilės žmonės, kas negerai jūsų katinui!?"
Tiedu gūžtelėjo pečiais ir atsakė "Jis tiesiog mėgsta gaminti."
Pašokau nuo kėdės, kūkčiodamas ir virsdamas išdribau pro duris, išbėgau iš laiptinės ir pagaliau įkvėpiau gryno oro.
Žinojau jog daugiau niekada nebebūsiu toks koks buvau anksčiau.
Taip pat žinojau ir tai, jog čia daugiau niekada nebegrįšiu.