Autorės žodis:

Visų pirma dėkoju visiems, kurie nuėjo taip toli ir vis dar skaito mano kūrybą. Šiuo metu rašau VI dalį, tad bus dar nemažai skaitymo, nes ta dalis ne paskutinė... Kas nežino, istorija jau seniai parašyta, bet šiuo metu ją taisau ir tie mano taisymai virsta ištisiniais perrašymais.
O antra – noriu įspėti dėl šio skyriaus. Liečiama jautri tema, ir nors aprašiau viską be jokių smulkių detalių, skyrius greičiausiai tinkamas skaityti ne visiems...
 

Buvo jau beveik vidurnaktis, bet miegoti Arela neskubėjo. Nuėjusi į virtuvę, ji pasiruošė lengvą užkandį, o po to palindo po dušu. Miegas ir toliau jos netraukė, bet nusprendė prigulti bent porai valandų, tad nuėjusi į kambarį išsidžiovino savo ilgus plaukus džiovintuvu ir jau kilo nuo kėdės, kai staiga kažką pajutusi už nugaros apsigręžė.

– Tasdarai? – negalėdama patikėti savo akimis, moteris per kelis žingsnius atsitraukė ir instinktyviai susisupo į chalatą.

– Nustebai, ar ne? – išsišiepė jis, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. – Nesitikėjai, kad man pavyks ištrūkti?

– Bet... bet kaip? – jos akys išsiplėtė iš nuostabos ir siaubo. – Ką padarei Gordonui?

– Gali būti rami, kol kas jam nieko nenutiko, – tik dar platesnė šypsena perkreipė jo veidą. – Manei, kad pavyks išsisukti ir galėsi netrukdoma gyventi? Man labai pasisekė, jeigu ne tėvas, niekada nebūčiau ištrūkęs. Jums beveik pavyko manimi atsikratyti, bet nuo šiol būsiu kur kas apdairesnis, nes žinau jūsų galimybes, ir joks amuletas daugiau nesuvaržys mano galių. Puikiai žinau ir apie Chrono laikrodį, kurio dėka Ravena nukeliavo į praeitį, kad tą amuletą paimtų.

– Bet iš kur? – sutrikusi išlemeno ji, juk apie Chrono laikrodį galėjo žinoti tik Gordonas ir Ravena.

– Jau labai seniai, – matydamas, kaip ji traukiasi tolyn, Tasdaras žengė kelis žingsnius į priekį. – Deja, nežinojau, kur jį rasti, o ir nemaniau, kad kas nors iš jūsų išdrįs jį panaudoti, rizikuodamas nusidėti dievams. Pripažįstu, net ir aš esu prieš juos bejėgis.

– Ko tau iš tikrųjų čia reikia? – piktai paklausė moteris.

– Tiesa, kad jau paklausei, buvau visai pamiršęs, – pasišaipė jis. – Atiduok Azaros žiedą, tada paliksiu tave ramybėje.

– O kam tau Azaros žiedas? – Arela pajuto, kaip stipriai krūtinėje sutuksėjo širdis. – Tu negali jo sunaikinti, o panaudoti taip pat, nes šiuo metu jo galios beveik neveiksmingos.

– Bet argi neieškojai Averinos, kad visa tai pakeistum? – Tasdaras pažvelgė jai tiesiai į akis. – Lygiai taip pat, kaip ir tu, žinau, kas yra Averina, būtų labai gaila, jeigu ji mirtų, argi ne taip?

Arela pasibaisėjusi sustingo, nežinodama, ką jam atsakyti.

– Man daugiau nieko nereikia, tik žiedo, – demonas švelniai paglostė jai skruostą. – Taigi, ar išduosi Azarą tam, kad pati liktum gyva?

Moteris vis dar stovėjo įsitempusi, apgalvodama savo padėtį, bet netrukus suraukusi antakius grubiai nustūmė jo ranką.

– Manai, taip paprastai atiduosiu tau žiedą? Pridariau per daug klaidų, kad nežinočiau, kur visa tai mus nuves.

Tasdaras šį kartą pažvelgė į ją lyg ir nuoširdžiai, bet tuoj pat jo veidas persimainė. Dabar Arela jame matė tik šaltakraujišką pabaisą, su kuria jau tiek daug kartų buvo tekę susidurti. Ji neturėjo bijoti, atrodė, kad gali priprasti prie tokio jo elgesio, bet niekada nepriprato. Tasdaras buvo neprognozuojamas, nuspėti tolimesnius jo veiksmus atrodė neįmanoma.

– Kaip apmaudu, vieną kartą jau beveik turėjau jį savo rankose... – klastingai šypsodamasis sukuždėjo demonas. – Dar tada, kai buvai priversta gyventi mano tvirtovėje, bet pabėgai, nepasiėmusi jo su savimi.

– Tai buvo dar viena mano klaida, žiedą pasiėmiau tik tam, kad apsisaugočiau nuo tavęs, – drebančiu balsu atkirto ji, aiškiai prisimindama visas tas kankinančiai ilgas dienas, kai niekur negalėjo išeiti, nes savyje jau nešiojo gyvybę. Tasdaras norėjo pasirūpinti, kad Ravena nenukentėtų, kad gimtų būdama jo tvirtovėje, tačiau Arela paslapčia prasmuko ir bandė ja atsikratyti, o žiedo su savimi nepasiėmė, nes vietą, kurioje jį paslėpė, saugojo daugybė sargybinių. Ji nenorėjo rizikuoti ir būti pastebėta, tad planavo jį susigrąžinti kitaip. Tada dar nepažinojo pačios Azaros, o žiedą jai perdavė jos sesuo Akirūnė, mat ilgą laiką saugojo jį Šviesos Karalystėje, ten, kur Azara praleido visą savo jaunystę.

– Gaila, kad jo galia taip ir nepadėjo tau apsiginti, nes Ravenai buvo lemta gimti, – po ilgos pauzės prakalbo Tasdaras. – Puikiai žinau, kad vėliau tą žiedą atvyko paimti Rebeka, nes pati jos paprašei, o dabar jį kažkur slepi ir lauki dienos, kai Averinos galios bus išlaisvintos.

Arela papurtė galvą, nors jis sakė visišką tiesą, tačiau jokiu būdu negalėjo atiduoti jam žiedo, kitaip niekada nepavyks išpildyti Pranašystės. O Tasdaras skrodė ją tokiu žvilgsniu, jog ji tik dar toliau atsitraukė, bet netrukus atsimušė į naktinį stalelį ir buvo priversta sustoti. Bėgti nebebuvo prasmės.

– Ką padarei Rebekai? – įsidrąsinusi paklausė. – Kur ją uždarei?

– Kodėl taip rūpi? Maniau, kad neturi su ja jokio ryšio, Rebeka visuomet buvo mano rankose ir bus tol, kol aš to norėsiu, – primerkė akis jis. – Neauginai net Ravenos, iš kur galiu žinoti, kad tau svarbu, kas nutiks mūsų vaikams?

– Tu esi vienintelis, kuris tik naudojasi jomis, kaip gali taip kalbėti? Rebeka tau reikalinga tam, kad atliktų visus nešvarius darbus, o Ravena naudojiesi tik dėl to, kad ji yra pusiau demonė ir paveldėjo dalį tavo galių, kurios tau gali būti naudingos ateityje, – stengdamasi tolygiai kvėpuoti, Arela viena ranka atsargiai apčiuopė stalelio stalčių.

– Ir kaip ketini mane sustabdyti? – sugriežė dantimis Tasdaras. Galva buvo žemai ir grėsmingai nuleista, o akyse klaikiai žybčiojo raudonis. – Visuomet buvai per silpna, kad pasipriešintum, dariau su tavimi ką panorėjęs, tad galiu tai daryti ir dabar.

– Man gali daryti ką nori, bet paleisk Rebeką, tu neturi į ją jokios teisės.

– Ką nori tuo pasakyti? – vis stipriau gniaužė kumščius jis.

– Rebeka net ne tavo. Aš tau visą laiką melavau.

Tasdaras nužvelgė ją įtūžio kupinu žvilgsniu ir staiga užsimojo trenkti, bet greitai ir netikėtai vikriai palinkusi visu kūnu, Arela griebė iš stalčiaus durklą, kurio ašmenys pavojingai švystelėjo jam virš galvos. Pamatęs, kad ji išsigando, demonas tiesiog apsvaigo ir tarytum ištiktas priepuolio keliais smūgiais perskėlė stalą, paskui iš visų jėgų tvojo į veidrodį. Šukės žybtelėjo vaivorykštės spalvų lietumi ir pasklido jiems po kojomis. Norėdama jį sustabdyti, Arela sugriebė jam už riešo ir stipriai suspaudė, nesitikėdama galėsianti parodyti tiek jėgos. Keletą sekundžių nemirksėdami, penkių ar šešių centimetrų atstumu, jie žvelgė vienas į kitą. Moteris girdėjo tankų jo alsavimą, matė akis, bet juto, kad beprotiška šito įtūžio ugnis kas akimirką geso. Jai buvo neapsakomai šiurpu šitaip stovėti, tarp gyvybės ir mirties, ir žinoti, kad šioje kovoje vis tiek laimės jis.

– Kaip drįsti man meluoti, Arela? – paskutinės įtūžio kibirkštys vis dar ruseno jo akyse. – Rebeka privalo būti mano! Privalo!

– Bet ji niekada nebuvo, – Arela ėmė greitai mirkčioti, tarytum po alpimo atgavusi sąmonę. Dabar ji jautėsi negalinti jam priešintis ir kalbėjo beveik graudžiai: – Nejaugi niekada nepagalvojai, kodėl ji nepaveldėjo tavo galių? Kodėl ji visai ne tokia, kaip Ravena?

– Tai negali būti tiesa, visą laiką tave stebėjau, – spjaute išspjovė jis ir visiškai nesigailėdamas vėl užsimojo kumščiu.

Šį kartą smūgis pasiekė taikinį ir nutrenkė ją į sieną, kur visai neseniai buvo veidrodis. Arela visa nugara pajuto nuvilnijantį skausmą ir riktelėjusi bejėgiškai sudribo ant šukių, o kai pabandė atsikelti ir gintis, smūgis į pilvą nusviedė ją atgal. Bekrisdama moteris užkliudė stalelio kraštą ir jai iškart aptemo akyse, bet stengdamasi neprarasti sąmonės pro tankių plaukų užuolaidą pažvelgė į nežinia ko vis dar laukiantį Tasdarą. Tuo metu jos dėmesį patraukė visai šalia gulintis durklas. Ignoruodama į kelius ir delnus smingančias šukes, Arela palaukė, kol Tasdaras priartės, mikliai pačiupo ginklą ir iš visų jėgų smeigė jam į blauzdą.

– Manai, kad tai tave išgelbės? – demonas dar keletą kartų spyrė jai į pilvą, todėl durklas tik menkai pasiekęs taikinį iškrito iš rankų ir nuriedėjo po lova. – Galėčiau įveikti tave nenaudodamas galių, kodėl pamanei, kad sugebėsi man pasipriešinti? Argi nebūtų kur kas paprasčiau, jei paklustum ir pasakytum, kur paslėpei Azaros žiedą?

– Niekada! – piktai metė ji ir nė nespėjusi įkvėpti pajuto tvirtas rankas, keliančias ją nuo grindų ir stipriai apsivejančias kaklą. Arela desperatiškai spardėsi gniaužtuose, kojomis bandydama pasiekti grindis, o kai manė, kad praras sąmonę, Tasdaro rankos pagaliau atsileido ir ji bejėgiškai susmuko jam prie kojų.

– Kas atsitiko Arelai, kuri mane mylėjo, hm? – pašaipiai vyptelėjo jis. – Gal nori, kad viską priminčiau?

– Aš niekada tavęs nemylėjau, pats tai puikiai žinai, – vos suvaldydama ašaras su panieka ištarė ji, stengdamasi atgauti kvapą. – Tu mane apžavėjai savo burtais, todėl tik maniau tave mylinti.

– Bet tau buvo gera, ar ne? – primerkęs akis įdėmiai nužvelgė ją demonas. – Patiko būti su manimi, kai to dar nežinojai?

Tačiau Arela neatsakė, ir tai Tasdarą tik dar labiau įsiutino. Netekęs kantrybės jis viena ranka sugriebė ją už plaukų. Arelai atrodė, kad viskas vyksta labai greitai ir išbalo kaip popierius, rankos ir kojos suglebo, pajutusios minkštą čiužinio pagrindą. Dabar ji gulėjo ant lovos kūkčiodama, nedrįsdama pakelti galvos. Tuo metu jis pasilenkė ties ja, pabučiavo ir, dar nespėjusią atgauti kvapo, užgulė visu kūnu. Persigandusi Arela prisiminė, kad prieš daugiau nei dešimt metų jis jau buvo tai padaręs, ir tas staigus prisiminimas pritrenkė ją tarsi antausis, pažadino iš sustingimo.

– Tasdarai... – tarė ji balsu, pilnu neapsakomo siaubo, visai nesuvokdama, kas suteikė jam tiek jėgos, bet visas jos mintis sugriovė jo drėgnos ieškančios lūpos ir pirštai, kurie kildami aukštyn šiurkščiai slinko jos kūnu.

Arelos sąmonė buvo blaivi, mintys sukosi apie Tasdarą, bėgo į praeitį, vėl grįžo prie Tasdaro, tokio, koks jis kadaise buvo. Ji stengėsi suprasti, kas pavertė jį būtent šitokiu, bet nuostaba staiga virto skausmu. Ji jautė, kaip jis veržiasi su visa jėga, kurią tiek metų nuo jos slėpė ir įsikibusi į kūną tempė jį už marškinių, norėdama atitraukti jį nuo savęs, nuo to, ką jis darė. Bet tai nė kiek nepadėjo, nelygus Tasdaro alsavimas dvelkė jai tiesiai į veidą, ir tą akimirką Arela sugavo jo žvilgsnį. Jis nematė jos, nieko nematė, ir pirmą kartą jai pasivaideno, kad tame žvilgsnyje švystelėjo jo asmenybės paslaptis. Smelkiama naujos kančios ji laukė, kol viskas baigsis, galvojo, nustėrusi ir sukrėsta, kad tai negali ilgai tęstis...

Tuo tarpu Tasdaras, toks ramus ir neskubus, tarsi iš anksto apskaičiuojantis, kiek žingsnių reikės žengti nuo tos iki anos vietos, slėgė ją visu savo kūnu. Jo veidas buvo persikreipęs, jis jau nebegalėjo tvardytis. Arelai atrodė, tarsi kažkas grūstų ją į žemę, kaltų į ją kūju, o smegenys buvo lyg atkirstos nuo kūno ir jų jau niekada nebus galima sujungti. Paskui viskas staiga baigėsi, Tasdaras sustingo ir prisispaudęs prie jos kvėpavo retai, tarytum jam skaudėtų gerklę. Arela padėjo galvą jam ant rankų, nė pati nesuvokdama, kad buvo ją pakėlusi, laukdama, kol jis liausis.

– Kodėl taip elgiesi, Arela? Kodėl meluoji? – Tasdaras švelniai nubraukė jai nuo kaktos plaukų sruogą ir pagaliau atsitraukęs atsisėdo greta. – Rebeka mano, nesvarbu, kiek kartų bandysi sakyti kitaip.

Arela norėjo atsikelti, bet kūnas jos nesiklausė, o iš lūpų išsiveržė atodūsis, turėjęs reikšti nusivylimą dėl visko, kas įvyko. Naujoji jos žaizda buvo gili ir degė tokiu aštriu skausmu, kad sunkiai galėjo tuo patikėti. Tarsi jis būtų užpuolęs ją su peiliu. Tarsi būtų įrėžęs žaizdą ir išdraskęs ją su beprasmišku, jai nesuprantamu žiaurumu. O dar tada, kai buvo jauna, gulėdama savo lovoje bemiegėmis naktimis, ji manydavo žinanti viską, ką jaučia Tasdaras, įsivaizduodavo irgi jaučianti tą patį ir laikydavo tai dalimi savo laimės. Bet viskas pasirodė visai ne taip. Ji sulaukė jo meilės, bet nieko nebesuprato, nes meilė paliko vien skausmą, kuris smelkė visą jos kūną.

Prisiminusi tai Arela sukūkčiojo ir pabandė bent jau atsisėsti. Dabar skausmas suskilo į daugelį mažesnių skausmų, kurie metėsi jai pilvan. Ašaros riedėjo abiem skruostais ir drėkino burną, o ten, kur prieš tai buvo Tasdaras, jos kūnas degte degė. Atrodė, kad tas skausmas niekada nepraeis ir todėl ji niekada nebegalės vėl su kuo nors suartėti, tad gulėjo tylutėlė ir kentė, tarsi skausmas būtų galingesnis už juos abu, už viską, ką ji kada nors jautė.

Tą naktį Arela ilgai sukiojosi po miestą, visą laiką eidama šešėlio puse, bet beveik nesuvokdama, kuriomis tiksliai gatvėmis. Ji sustojo priešais šventyklą, tokią ryškiai baltą mėnulio šviesoje. Raudonas žvilgantis stogas skleidė keistus šaltus spindulius, gatvėje buvo tylu ir tuščia, sunku buvo ją bepažinti. Tiesūs, ryškūs namų ir tvorų šešėliai griežtai skyrė grindinį į dvi dalis – viena pusė buvo visai juoda, o kitoje žvilgėjo lygūs, apvalūs ir drėgni akmenys.

Ji pati negalėjo suprasti, kokiu būdu atsidūrė prie kapinių. Jos buvo už miesto ribų, kalno pašlaitėje, aptvertoje žema balta siena. Iš šviesios miegančios žolės liūdnai kilo pilki šalti akmenys, skleisdami vienodus plonus šešėlius, o viršum kapų viešpatavo rūsti tyla, kokia būna tik labai nuošaliose vietose.

Paskui Arela nejučia atsidūrė kitame miesto gale ir sustojo viduryje ilgos blizgančios užtvankos. Mieguistas vanduo tingiai bangavo po kojomis, mėnulis atsispindėjo jo raibuliuojančiame lyg ištirpusio stiklo paviršiuje, tarytum koks virpantis stulpas, ir atrodė, kad milijonai žuvyčių taškosi vandenyje, plaukdamos siauru takeliu į tolimą krantą, tamsų, tylų ir tuščią. Visur, ir gatvėse, ir už miesto, vogčiomis iš paskos slinko malonus, švelnus nakties kvapas.

Arelą slėgte slėgė mintis apie tai, kas įvyko. Sustojusi ji pakėlė akis į dangų. Kaip ir anksčiau, ten buvo tik šalta erdvė ir neapsakomas siaubas.

– Kodėl tu manęs nenužudei, Tasdarai? – suklupdama ant žemės vos girdimai sukuždėjo ji. – Taip būtų daug geriau...