Atėjo vakaras. Saulė jau visiškai nusileido už horizonto ir dangus palaipsniui pajuodo. Susigūžusi nuo stipriau papūtusio vėjo, Lina užstūmė balkono duris ir grįžo į kambarį pas Raveną. Agnesė visą tą laiką buvo užsidariusi savajame ir neišskleidė nė garso, nors moteris puikiai žinojo, kad namų darbus ji jau seniai paruošusi.

– Pakviesiu ją vakarienės, – tarė ji ir perėjusi koridorių tyliai pravėrė duris. Agnesė susirietusi miegojo ant lovos, tarsi jai būtų šalta, tad nenorėdama jos žadinti, Lina atsargiai ištraukė antklodę, apklostė ją ir pabučiavusi į kaktą taip pat tyliai išėjo, prieš tai dar užgesinusi šviesą.

– Turbūt labai pavargo, – grįžusi pas Raveną negarsiai ištarė. – Pavalgysime vienos. Nori kakavos?

– Žinoma. Pasidarysiu pati.

Joms plušant virtuvėje, aplinkui girdėjosi tik skimbčiojančių puodelių garsas, kol galiausiai jos sėdėjo prie stalo ir mėgavosi vakariene.

– Vis dar negaliu patikėti, kad Felicija tavo duktė, – prakalbo mergaitė. – Koks atsitiktinumas, kad sutikau būtent ją.

– Taip... – nežinodama, ką pasakyti, nutęsė Lina. – Jau visai greitai Felicijai sukaks aštuoniolika, o aš nemačiau, kaip ji augo. Padaryčiau viską, kad pagaliau galėčiau ją apkabinti, bet dėl Rodžerio esame priverstos laikytis atstumo.

– Felicija labai panaši į tave. Ir į Rodžerį... šiek tiek, – minutėlę patylėjusi šyptelėjo Ravena. – Iš tiesų, jeigu ne ji, dabar čia nesėdėčiau.

– Kodėl taip sakai? – nustebo Lina.

– Felicija išmokė mane naudotis durklais, kurie ne kartą padėjo man išsigelbėti, kai dar nemokėjau naudotis savo galiomis. Jos dėka pasijutau stipresnė ir troškau būti drąsi, kad galėčiau susidoroti su priešais. Pirmą kartą, kai Mirties girioje mus užpuolė Ževodano žvėris ir man pavyko jį nusmeigti, aš... aš verkiau, nes man atrodė neteisinga, kad turėjau pralieti kraują, kad privalėjau kažką sužeisti, norėdama save apsaugoti. Bet Felicija išmokė, kad tol, kol tai darysiu gelbėdama save ir mylimus žmones, tol tai bus teisinga.

– Ji visiškai teisi, – nejučia nusišypsojo moteris. – Kaip džiaugiuosi, kad nenuėjo neteisingu keliu ir kiek galėdama padėjo tau.

– Vieną dieną tu ją pamatysi, aš jaučiu. Tikriausiai ji taip pat nekantrauja ir laukia tos dienos, kai nebereikės slapstytis.

– Ačiū, kad mane palaikai, Ravena, bet jau gana vėlu, o rytoj tau į mokyklą. Privalai išsimiegoti, apie tai dar spėsime pasikalbėti, gerai? – kildama nuo kėdės iškvėpė ji. – Man ir pačiai reikia pailsėti, rytoj taip pat anksti kelsiu.

– Gerai, – nenoriai sutiko mergaitė ir pabaigusi valgyti nuskubėjo į kambarį, kurį jai paruošė Lina. Jame buvo tamsu, bet šviesos neįjungė ir paspyrusi po lova šlepetes krito į patalus. Tik dabar ji pajuto visą užgulusį nuovargį, nors per dieną nieko ypatingo nenuveikė. Žinoma, jai reikėjo tobulinti savo galias, kaip ir sakė Lina, bet pastarosiomis dienomis buvo užsiėmusi kitais reikalais, tad treniruotėms skirti galėjo vos po porą valandų. Tačiau kai ateis vasara ir ji turės daugiau laisvų dienų, tikrai tobulins savo gebėjimus, juk vis dar turėjo išgelbėti savo seserį, ji to dar nepamiršo. Ir net jei Arela sakė, kad jai padės Gordonas, pati Ravena taip pat norėjo prisidėti, norėjo būti kuo nors naudinga.

Apie tai galvodama mergaitė pagaliau užmigo, bet po kurio laiko ją prižadino keistas jausmas. Jausmas, lyg kažkas būtų kambaryje.

– Kas ten? – išsigandusi paklausė.

Atsakymo ji nesulaukė, bet nujautė, jog energijos savininkas visai netoli, ketino įjungti šviesą, tačiau pašokusi iš lovos pajuto stiprias rankas, keliančias ją nuo grindų. Išsigandusi Ravena vos nesuriko, bet tik spėjo įkvėpti oro, kai viena iš tų rankų uždengė jai burną. Mergaitė ėmė muistytis, bet greitai buvo numesta ant lovos ir jos keliai įsirėmė į minkštą čiužinį. Išsigandusi ji nuropojo į kitą lovos galą ir apsisukusi akis į akį susidūrė su Tasdaru.

– Štai ir vėl susitikome, Ravena.

Atrodė, kad iš siaubo tuoj sustos širdis. Tasdaras? Bet ką jis čia daro? Nejaugi jam pavyko ištrūkti? Negalėdama tuo patikėti, mergaitė kelis kartus sumirksėjo, bandydama suprasti, ar tai sapnas, ar vis dėlto realybė.

– T-tėve? – išlemeno ji.

– Kodėl tu čia, o ne pas Arelą? – ramiai, bet su užslėpta neapykanta paklausė jis.

– Kodėl tau taip rūpi? Būnu ten, kur pati noriu.

– Nejaugi? – kilstelėjo antakius jis. – Nebijai, kad nužudysiu visus, kuriuos myli? Visus, kurie prisidėjo prie mano įkalinimo?

– Vadinasi, turėtum nužudyti ir mane, nes prie tavo įkalinimo prisidėjau labiausiai, – stengdamasi nerodyti savo baimės kalbėjo Ravena, abiem rankomis gniauždama antklodę po savimi. – Tai aš keliavau į praeitį, kad paimčiau Elzaro amuletą.

– Žinau visas tavo gudrybes, Ravena, nuo manęs nieko nenuslėpsi.

– Ir neketinu, neturiu, ką daugiau slėpti.

– Tikrai? – demonas palinko arčiau ir pažvelgė jai tiesiai į akis. – Keista, negaliu tavo mintyse išskaityti atsakymo, moki jas blokuoti... Gerai, vis tiek dar galiu pasiekti tavo protą ir susikalbėti su tavimi telepatiškai. Esi stipri, bet manęs niekada neįveiksi.

Ravena norėjo kaip nors atsikirsti ir atsitraukti, bet neišdrįso net kvėptelėti, akys buvo įsmeigtos į demono veidą.

– Žinau, kad to nebus. Niekada nebus... – galiausiai sukuždėjo ji.

– Ar bent nutuoki, kaip jaučiuosi? Kai žinau, kad žmogus, kurį labiausiai branginu, prisidėjo prie mano įkalinimo? – Tasdaras iš lėto perėjo kambarį, tarsi norėdamas nuodugniai viską apžiūrėti. – Norėčiau ant tavęs pykti, bet tuo pačiu suprantu, kodėl taip padarei.

– Tuomet kodėl nepasikeiti? Kodėl nesielgi taip, kad mums nereikėtų nuo tavęs gintis?

– Tikiesi, kad dėl tavęs mesiu viską, dėl ko visą laiką gyvenau? Kad man staiga pasidarys gaila visų, kuriems kada nors kenkiau? – pasišaipė jis. – Tu kur kas naivesnė nei maniau, mano venomis teka demono kraujas, aš sukurtas griauti ir naikinti, todėl tu būsi priversta daryti tą patį. Nesvarbu, kad to nenorėsi, tavo prigimtis vieną dieną tave prisišauks.

– O jeigu aš neleisiu, kad tai atsitiktų? Jeigu priešinsiuosi?

– Neįmanoma užgniaužti to, kas esi, Ravena. Išauš diena, kai būsi tokia, kaip aš. Tau nerūpės žmonių likimai, kai suprasi, kad esi už juos stipresnė ir gali juos valdyti, kontroliuoti situaciją ir absoliučiai viską paimti į savo rankas.

Mergaitė papurtė galvą ir prisiplojo prie lovos krašto. Tasdaro akys ėmė žibėti raudona liepsna, todėl ji stipriai užsimerkė.

– Nagi, pažvelk man į akis. Tik pažvelk ir daugiau nieko nereikės, – griežtai ištarė jis ir kilstelėjo jos galvą, pakišęs po smakru delną.

– Ne... – ji tik dar stipriau užsimerkė. – Nepriversi manęs daryti to, ko nenoriu.

– Dabar tik bandai apgauti save, kai ateis laikas, neturėsi kito pasirinkimo. Aš visuomet būsiu šalia. Be manęs tu esi niekas, nes aš tave sukūriau.

– Tai ne priežastis mane persekioti.

– Aš tavęs nepersekiosiu, o saugosiu nuo bet kokių pavojų, kad išaušus lemiamai dienai pasirinktum tai, kas palanku man.

– Niekada! Aš niekada to nedarysiu! – įsidrąsinusi Ravena ištrūko iš tvirtų tėvo gniaužtų ir vikriai atšokusi tolyn pėdomis pajuto grindų vėsą.

– Gerai, kada nors tu pasigailėsi, – iškošė Tasdaras ir paleido dukters pusėn ugnies kamuolį.

Ruošdamasi gintis, mergaitė ištiesė priešais save rankas, bet smūgis jos taip ir nepasiekė. Pramerkusi akis ji suprato vis dar gulinti lovoje, o kai pažvelgė į tą pusę, kur stovėjo demonas, jo jau nebebuvo. O gal jai tik prisisapnavo ir jis iš tikrųjų čia net nesilankė? Bet iš kur tada ta keista nuojauta?

Tačiau ji nespėjo viso to apgalvoti, nes staiga prasivėrė kambario durys. Iš koridoriaus krentanti lempos šviesa aiškiai apšvietė jos lovą.

– Ravena, tau viskas gerai? – paklausė tarpduryje pasirodžiusi Lina. – Gana garsiai šaukei, gal sapnavai košmarą?

– Aš šaukiau? – suraukė antakius ji, stengdamasi priprasti prie šviesos.

Moteris susirūpinusi perėjo kambarį ir prisėdusi ant lovos krašto švelniai paglostė jai galvą.

– Jau labai seniai neturėjai košmarų, kas atsitiko?

– Nieko, man viskas gerai, su mama sutariu puikiai, bet... – ji minutėlę tylėjo ir kramtė apatinę lūpą, nežinodama, kaip viską paaiškinti. – Jau nuo vakar jaučiu, kad kažkas nutiks, o dabar sapnavau savo tėvą. Sapnas atrodė toks tikroviškas, dar iki šiol jaučiu, kaip jis stovi prie mano lovos, nors iš tikrųjų jo čia nėra.

– Taip, jo čia nėra, – sukuždėjo Lina, lyg bandytų pati save tuo įtikinti, juk iš tiesų Tasdaras visada bus kartu su jais, net jei ir negalės kelti jokio pavojaus. – Geriau eime miegoti, jeigu nori, galiu likti kambaryje.

– Nereikia, jau nesu tokia maža, kokia buvau anksčiau, – liūdnai šyptelėjo Ravena. – Be to, čia buvo tik sapnas, kas blogo gali nutikti?