Aštuntas skyrius. Nelaukta žinia

Pro tankias medžių šakas skverbėsi paskutiniai saulės spinduliai ir atsispindėję ant lango apšvietė stalą, prie kurio sėdintis Gordonas ramiai pildė dokumentus. Kadangi praeitą vakarą atidėjo darbus ir tik keletą jų perdavė Aristėjui, šiai dienai jų susikaupė daugiau, bet dabar jis jautėsi žymiai geriau ir galėjo netrukdomas viską sutvarkyti. Pro atvirą langą buvo girdėti netoliese augančių klevų šnarėjimas, o pavėsyje ant šakų ilsėjosi paukščiai. Padėjęs plunksnakotį, žynys giliai atsiduso, žvelgdamas į vėjo sukeltą sūkurį, keliantį ant asfalto sukritusius pavasarinius žiedlapius. Tuo metu, kai vėl ketino kibti į popierius, pasigirdo veriamos durys.– Gordonai, mesk viską! – šūktelėjo vidun įpuolęs Aristėjas. – Kavos pertraukėlė!

Išgirdęs jo žodžius Gordonas vos nesusijuokė.

– Negąsdink, jau maniau, kad kažkas nutiko.

– O kas galėtų nutikti? Aš tik nerimauju dėl tavęs, na... dėl to, kas nutiko vakar. Suprantu, kad Karalystė tau kur kas svarbiau, bet kai esi tokios būklės, privalai bent jau dažniau daryti pertraukas. Sakiau, kad išeitum atostogų, bet ne, visą laiką turi daryti savaip.

Atsilošdamas kėdėje, Gordonas pavartė akis.

– Ar jau baigei kalbėti?

– Pats žinai, kad sakau viską, kas tuo metu šauna į galvą, – nekaltai šyptelėjo jis, persibraukdamas per savo rudas garbanas. – Tai eisi su manimi išgerti kavos ar taip ir sėdėsi čia?

– Gerai jau gerai, einu.

Virtuvėlė, į kurią jie nuėjo, buvo gana nedidelė, bet jauki. Joje jau sėdėjo Agata su garuojančiu puodeliu arbatos. Pamačiusi vyrus ji susidomėjusi kilstelėjo antakius, bet nieko nesakiusi tyliai juos stebėjo.

– Kad tu žinotum, kaip man plyšta galva, – pasiskundė Aristėjas ir užkaitęs virdulį nuėjo pasiimti puodelio. – Turbūt vakar per daug išgėriau. Ir reikėjo man viduryje savaitės, niekada nepasimokau!

– Girtuoklis, – pro dantis iškošė Agata, laikydama puodelį prie veido, todėl buvo sunku pamatyti jos išraišką.

– Ką ten sakai? Žinok, turi dėkoti man, kad sutikau tave mokyti, pats galiu bet kada ir išmesti. Ką manai, Gordonai?

Tas tik gūžtelėjo pečiais. Agatos asmeniškai dar labai nepažinojo, kartu jie dirbo tik kelis mėnesius, per kuriuos neturėjo jokių nusiskundimų, ji viską atliko nepriekaištingai, išskyrus tai, kad su Aristėju jie buvo pažįstami kur kas ilgiau ir mėgo vienas kitam įkąsti. Nepiktybiškai, bet kartais jų pastabos priversdavo suklusti. Aristėjas akivaizdžiai apie ją kažką žinojo, ko nenorėjo atskleisti, ir Gordonas ne kartą svarstė, kas tai galėtų būti, bet stengėsi per daug nesigilinti, kur kas svarbiau buvo tai, kaip ji dirbo, o ne ką veikė laisvalaikiu.

Agata tuo metu baigė gerti arbatą ir žinodama, kad jie čia užtruks dar ganėtinai ilgai, tyliai pasišalino iš virtuvės, o kadangi Gordonas sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo pro langą, Aristėjas padarė kavos ir jam.

– Tu jau susipažinai su Zaira, tiesa? – prisėsdamas šalia paklausė jis, ir Gordonas tik tada atsisuko. – Žinojai, kad ji Milerio žmona? Prieš kiek laiko jiems gimė vaikas?

– Prieš tris metus, kodėl klausi?

– Ne, nieko, tiesiog susimąsčiau, kaip greitai bėga laikas, o mes nieko gero taip ir nenuveikėme. Ar jau sugalvojai, ką darysi su Tasdaru?

– Kol kas galiu tik laikyti jį požemiuose. Tol, kol nepanaikinsiu miego burtų, tol mums negrės joks pavojus.

– Na, jeigu taip sakai, galime bent trumpam atsipalaiduoti, – Aristėjas patogiau išsitiesė kėdėje ir minutėlę susimąstęs žvelgė į lubas. – Reikėtų nueiti pas Ariadną ir pažiūrėti, kaip jai sekasi, pastaruoju metu ji keistai elgiasi. Kaip manai, gal turi kokių nors problemų? O gal nelaimingai įsimylėjo?

– Tave? – kilstelėjo antakius žynys, šaukšteliu tingiai graibydamas kavos putas.

– Nejuokauk, Ariadna puikiai žino, kad dėl savo pareigos negaliu turėti šeimos, be to, ji dar tokia jauna, jai tik devyniolika, o man trisdešimt du, – pasijutęs kiek nejaukiai, jis pasikasė sau sprandą. – Priėmiau Ariadną į savo namus, nes ji neturėjo, kur prisiglausti, o ne dėl to, kad kažką jai jaučiu. Greičiausiai ji už tai man labai dėkinga, o aš ir nereikalauju, kad atsistojusi ant kojų kuo greičiau išsikraustytų. Tiesa, ji turi turtingą seserį, pačią Šviesos Karalystės valdovę, bet kada gali kreiptis į ją, bet nenori naudotis padėtimi ir prašyti jos pinigų.

– Suprantama, – linkčiojo Gordonas. – Jeigu nori, galiu pakelti jai atlyginimą.

– Aš dar pasikalbėsiu su ja, o tada žiūrėsim. Beje, jei jau prakalbome apie reikalus, ilgai galvojau apie tai, ką papasakojai, ir vis nesuprantu, kodėl tau pasirodė, kad Agata turėtų tave pakeisti. Argi Fantazija aiškiai neparodė, kad jeigu nebeteks būti žyniu, tavo vietoje bus Goda?

– Ne, viskas šiek tiek kitaip, – nudelbė žvilgsnį į grindis Gordonas. – Goda neužims mano vietos, mano dėka ji taps nauja žyne, nes pergamentas skelbia, kad aš taip pat toliau turėčiau būti žynys.

– Vadinasi, Goda kur kas stipresnė, nei mes manome, ir yra pasiruošusi sukurti tau naują Žynių simbolį?

– Ne, ji dar nemoka tinkamai naudotis savo galiomis, nesuprantu, kodėl pergamentas skelbia būtent šitaip.

Aristėjas susirūpinęs prisislinko kėdę arčiau.

– Nesikrimsk, mes viską išsiaiškinsime. Kaip nors.

Bekalbėdami jie nė nepajuto, kaip greitai pralėkė valanda. Kava jau seniai buvo atvėsusi, bet Gordonas baigė ją gerti ir nusprendė grįžti prie darbo, juk turėjo dar kelias valandas. Skubiai perėjęs koridorių jis sustojo prie savo kabineto durų ir jau buvo bespaudžiantis rankeną, kai staiga pajuto, jog viduje kažkas yra. Akimirką bandė atsekti energijos savininką, bet nusprendęs, kad neverta, pravėrė duris. Pamačiusi jį Agata lyg įgelta atšoko nuo stalo. Žynys suraukęs antakius stengėsi suprasti, kas čia nutiko. Nejaugi Agata rausėsi jo stalčiuose? O gal jis kažką ne taip suprato? Bet ko daugiau jai gali čia reikėti?

– Atsiprašau, aš tik... laukiau, kol ateisi, – truputį susinervinusi prakalbo ji, braukdama nuo kaktos neklusnius, turkio spalvos plaukus. – Norėčiau apie šį tą pasikalbėti, nors nežinau, ar tau tai labai rūpės.

– Turiu daug darbo, galėtum užsukti vėliau?

– Vėliau negalėsiu, iškart po darbo privalau grįžti namo. Manęs laukia serganti sesuo, pats žinai, kad daugiau niekas kitas negali jos prižiūrėti, mano tėvai mirę, o kitų giminaičių nepažįstu.

– Gerai, tada kalbėk dabar, – nenoriai iškvėpė jis.

Agata atsitraukė nuo stalo, leisdama Gordoną į jo vietą, o pati atsisėdo priekyje, užsikeldama koją ant kojos, akys įsmigo tiesiai į jį.

– Tu kažkada turėjai žmoną, kuri vėliau tave paliko su vaiku, tiesa? – visai netikėtai paklausė ji.

Gordonas apstulbęs pakėlė akis.

– Iš kur taip gerai žinai?

– Aš daug ką apie tave žinau. Vedei būdamas dar labai jaunas, tavo dukrai dabar dvylika metų, žaliaakė, trumpais plaukais, taip pat planuoja tapti žyne.

– Nesuprantu, ką nori tuo pasakyti, – gana ramiai kalbėjo jis, nors galvoje siautėjo daugybė klausimų. Iš kur Agata apie jį tiek žino? Jie tik visai neseniai susipažino, jis niekada jai nepasakojo savo asmeninio gyvenimo detalių. Nebent tai galėjo padaryti Aristėjas, bet jis to nedarytų be priežasties. Kam jam taip elgtis?

– Aš mačiau ją, tavo buvusią žmoną, – lėtai braukdama per savo ilgų kojinių kraštelį ištarė ji. – Visai neseniai ji buvo užsukusi į Adarlaną. Pamaniau, kad privalai žinoti, ji visuomet buvo sukta moteris, galbūt bando tave rasti, nori pasikalbėti ar panašiai.

– Galatėja yra mano rūpestis, o ne tavo. Tu turi galvoti tik apie tai, kaip teisingai atlikti savo darbą.

– Žinau, bet aš kitaip nebegaliu, – moteris uždėjo abi rankas nuo stalo ir visiškai nesidrovėdama atidžiai nužvelgė Gordoną, dėl ko jam pasidarė išties nejauku. – Tu man rūpi, nes aš tave myliu.

Gordonas net nežinojo, ką į tokį teiginį atsakyti, nes visiškai nesitikėjo to išgirsti. Be to, kur kas labiau trikdė faktas, kad ji žinojo jo gyvenimo detales, ir jis visiškai neliko tuo sužavėtas.

– Suprantu, kad galbūt keistai skamba, – vėl prakalbo Agata. – Bet tai tiesa. Jau kelias savaites bandau tau pasakyti, bet vis neišdrįstu.

– Deja, bet nejaučiu tau to paties, – galiausiai ištarė jis. – Neabejoju, kad rasi kitą, kuris nuoširdžiai tave mylės.

Gordonas norėjo dar kažką pasakyti, bet staiga suskambo ant stalo krašto padėtas telefonas. Pakėlęs jį prie ausies, jis minutėlę klausėsi, ką kitame laido gale kalbėjo vis labiau nerimstantis balsas. Agata bandė kažką išgirsti, bet nepavyko, tad tik ramiai sėdėjo savo vietoje.

– Tikrai? – laikanti ragelį ranka šiek tiek sudrebėjo. – Tuoj atvyksiu, tik be manęs nieko nesiimk, gerai?

Žynys numetė ragelį, todėl Agata jau ruošėsi klausti, kas atsitiko, bet tarsi daugiau jos nematydamas jis išpuolė iš kabineto, norėdamas tučtuojau pranešti žinią Aristėjui.

– Tasdaras pabėgo iš požemių, – vos galėdamas sutvardyti jaudulį, jis užtrenkė paskui save duris.

– Ką? Tu tuo tikras? – pašoko nuo kėdės Vyriausiasis žynys. – Bet kaip tai galėjo nutikti? Sakei, kad jam nepavyks įveikti tų burtų!

– Ką tik skambino iš kalėjimo ir pasakė, kad visi sargybiniai žuvo. Kažkas padėjo Tasdarui iš ten ištrūkti, jie matė įtartiną vyriškį prie vartų, bet nieko blogo iš pradžių nepagalvojo.

– Ir ką planuoji daryti dabar?

– Privalau nuvykti į požemius ir pats viską pamatyti.

– Gerai, vyksiu su tavimi kartu, – iškart pasišovė Aristėjas. – Juk dabar Tasdaras norės tau keršyti už tai, ką padarei, mano pagalba tikrai pravers.

– Žinoma, bet būk labai atsargus, nenoriu, kad tau kas nors nutiktų.