Artėjant nakčiai, Šešėlių Karalystės požemiai buvo tik dar atidžiau saugomi sargybinių. Jų užduotis buvo prižiūrėti pavojingiausius kalinius, o ypač Tasdarą, kuris čia atsirado visiškai netikėtai. Niekada nė vienas nepagalvojo, kad tai išvis įmanoma. Ten, kur jis kalėjo, dėmesys buvo nukreiptas visą parą. Nauji sargybiniai ėjo pakaitomis, po du prie grotų, o kiti koridoriuose, nutolę vienas nuo kito vienodu atstumu, įsitempę, sukryžiavę rankas ir su kalavijais prie šonų. Visi jie buvo gerai ištreniruoti ir puikiai mokėjo naudotis savo galiomis, kad iškilus pavojui galėtų sutramdyti kalinius.

– Ar gali patikėti, kad stovime priešais patį Tamsos valdovą? – norėdamas nutraukti nejaukią tylą prakalbo vyriškis, nykščiu rodydamas į kameros grotas sau už nugaros. – Manai, kad kada nors jam pavyks ištrūkti?

– Juokauji? – atsiliepė sargybinis, pažvelgdamas Tasdaro pusėn. – Jis ne tik surakintas, bet ir užburtas, kaip galėtų tai padaryti?

– O jeigu jam pavyktų pabusti?

– Žinau, kad šiandien tau pirmoji diena, bet susiimk, Tasdaras nebėra toks stiprus, kaip anksčiau, tikrai su tuo susidorotume.

Po valandėlės viršutiniuose aukštuose pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas, po kurio sekė agonijos kupini riksmai. Sargybiniai neramiai sujudo savo vietose ir susižvalgė, nebyliai ragindami vienas kitą ruoštis bet kokiems pavojams. Tačiau laiko buvo mažai, triukšmas jau sklido už pat durų. Sargybiniai už jų panikuodami rėkė, bet buvo kaipmat nutildyti garsaus trenksmo, sudrebinusio visas sienas. Iškart po to išvirto storos metalinės durys. Vyrai įsmeigė akis į tarpduryje pasirodžiusį nepažįstamąjį, užsidengusį dideliu juodu apsiaustu, kurio gobtuvas slėpė veidą, išryškėjo tik raudonai žibančios akys. Jo forma buvo aiškiai matyti iš toli, mat ją pabrėžė pro duris besiveržiantys liepsnų sūkuriai.

– Kas jūs? Jums čia negalima! – suriko arčiausiai stovintis sargybinis.

Tačiau nė vienas neišdrįso pajudėti, nes aiškiai juto neapsakomą galią, sklindančią nuo įsilaužėlio, ir puikiai žinojo, jog įveikti jo nepajėgs. Ugnis už durų įrodė, kad viršuje viskas sunaikinta, nesigirdėjo jokių balsų ir niekas daugiau nebepasirodė. Sargybiniai su siaubu stebėjo, kaip nepažįstamasis ištiesė į priekį ranką. Užteko tik menko mostelėjimo, ir visu koridoriumi nusidriekęs ugninis dryžis akimirksniu išguldė juos ant žemės.

– Jūs tai vadinate požeminiu kalėjimu? – pašaipiai prakalbo vyras, lėtai eidamas šaltomis betoninėmis grindimis. Vienas sargybinis dar bandė atsikelti, bet juodas psi energijos smūgis į galvą iškart jį pribaigė. Iš to tik šyptelėjęs, vyriškis pagaliau pasiekė grotas, teleportavosi kameros vidun ir pažvelgė į sieną, prie kurios buvo prirakintas Tasdaras. Tuo pačiu jam atrodė ir graudu, ir juokinga, kad per savo aplaidumą šis pralaimėjo kovą ir netgi pakliuvo į nelaisvę. Galbūt pats nė nebūtų ištrūkęs, sprendžiant iš to, kaip apgailėtinai atrodė. Jo visuomet nauji nepriekaištingi drabužiai dabar buvo purvini ir apiplyšę, oda išbalusi kaip popierius, o plaukai netvarkingai pasklidę ant pečių ir kairiosios veido pusės.

Priėjęs prie Tasdaro, vyras pirmiausia uždėjo delną ant grandinių. Jos, žinoma, buvo užburtos, bet jam tai nebuvo kliūtis. Po delnu grandinės šnypštė tarsi degdamos ir smulkiomis dulkėmis biro ant grindų. Viena pusė netrukus tapo laisva, tad vyriškis sulaikė kalinį viena ranka, kol galiausiai nuėmė likusias grandines ir teleportavo jį iš Šešėlių Karalystės. Skubiai pasiekęs nedidelį, tamsos apsuptą kambarėlį, jis paguldė Tasdarą ant sofos ir nelaukdamas ištiesė virš jo rankas.

– Nagi, greičiau pabusk, – sukandęs dantis iškošė, iš visų jėgų stengdamasis panaikinti miego burtą. Galėjo pripažinti, jog jis išties galingas, jau manė, kad nepralauš, bet tada pajuto giją, už kurios tereikėjo stipriau patraukti, ko negalėjo padaryti vienas.

– Erinija! – pašaukė garsiai ir tuo pačiu griežtai, nusitraukdamas nuo pečių apsiaustą, o kai ant nugaros nugulė ilgi juodi plaukai, buvo galima kur kas aiškiau matyti jo veidą. Oda atrodė tokia šviesi, jog raudonos akys tik dar labiau išryškėjo, siauros, iš nerimo suspaustos lūpos šiek tiek atsileido. Jam pavyks. Turėtų pavykti, juk kadaise buvo vienas iš Visatos Kūrėjų, nors jo galios su amžiumi jau spėjo žymiai susilpnėti.

Netrukus į kambarį kiek nedrąsiai įžengė dar labai jauna mergaitė ir nukreipė savo tamsias akis į Tasdarą.

– Kuo galėčiau tau padėti, tėve? – nusilenkdama mandagiai kreipėsi į vyrą.

– Padėk pralaužti burtus, – jau daug ramiau kalbėjo jis. – Nemaniau, kad paprasti mirtingieji gali būti tokie stiprūs, nepajėgiu susitvarkyti pats.

Antrą kartą raginti nereikėjo, mergaitė priėjo prie tėvo ir taip pat, kaip ir jis, ištiesė rankas virš Tasdaro. Iš jų pasklido švelniai melsva šviesa, kuri palaipsniui vis didėjo, kol galiausiai apgaubė visą jo kūną. Jie stovėjo užsimerkę ir įsitempę, net ir dviese įveikti burtą neatrodė taip lengva. Bet po kelių minučių šviesa kelis kartus sublykčiojo ir išnyko. Burtas buvo įveiktas. Beveik iškart po to Tasdaro akių vokai suvirpčiojo, ir staiga atsisėdęs jis įsmeigė akis į tėvą.

– Aladorai? Ką čia darai? Kur aš?

– Užmaršties pasaulyje, – ramiai atsakė šis. – Nežinau, ar prisimeni viską, kas įvyko. Po kautynių Tamsos Karalystėje pakliuvai tiems žmonėms į nelaisvę. Jie uždarė tave požemiuose ir laikė surakintą, o kad negalėtum pabėgti, užleido miego burtą. Tik ką tokio jie padarė, kad nesugebėjai pasipriešinti?

Tasdaras suraukė kaktą, bandydamas prisiminti įvykių detales.

– Amuletas... Elzaro amuletas, – pagaliau prakalbo jis. – Esu matęs tą daiktą anksčiau, maniau, kad jis buvo sunaikintas kartu su Azryato šventykla.

– Amuletas? – kilstelėjo antakius Aladoras. – Tave sustabdė kažkoks amuletas?

– Tai ne šiaip amuletas, panaudojęs jį, Gordonas užblokavo mano galias, dabar visiškai negaliu jomis naudotis, dėl to ir nesugebėjau apsiginti.

– Ir ką planuoji daryti?

– Visų pirma grįšiu į Tamsos Karalystę, – Tasdaras palengva pakilo, bet susverdėjęs atsirėmė į sofos kraštą. – Žinai, kas ten vyksta?

– Atrodo, tavo vietą užėmė vienas iš parankinių, Rodžeris, jei gerai pamenu.

– Ką?! – įtūžęs jis suriko taip, kad šalia stovinti Erinija susigūžė. – O kur Melburnas? Ką visą tą laiką veikė?

– Kiek girdėjau, liko uždarytas Tamsos tvirtovės požemiuose, todėl ir neprisidėjo prie tavo išvadavimo.

– Nesvarbu, greitai viską sutvarkysiu, – kiek aprimęs demonas ir vėl prisėdo ant sofos. – Po šimts, kodėl taip prastai jaučiuosi? Kiek laiko jie mane ten laikė?

– Truputį ilgiau nei tris mėnesius.

– Kodėl neištraukei manęs anksčiau? Argi buvo taip sunku?

– Atleisk, nestebiu, kas vyksta aplinkui, praėjo nemažai laiko, kol žinia atkeliavo iki čia. Atskubėjau į pagalbą iškart po to, kai išsiaiškinau, kur tiksliai esi uždarytas. Netgi siunčiau Eriniją pašnipinėti, kad niekas manęs neįtartų, ji juk gali keisti pavidalus ir be problemų praeiti pro visą sargybą.

Išgirdusi savo vardą mergaitė akimirką šyptelėjo. Tasdaras buvo jos brolis, tad džiaugėsi galėdama jam padėti, nors jie labai dažnai ir nebendraudavo, Tasdaras didžiąją dalį laiko praleisdavo Tamsos Karalystėje, o Užmaršties pasaulyje lankydavosi tik išskirtiniais atvejais.

– Tas Gordonas, kuris prieš tave panaudojo amuletą... – netikėtai prakalbo Aladoras, sunerdamas rankas už nugaros. – Jis labai stiprus, ar ne? Turiu omenyje ne tik amuletą, bet ir burtus, kurių dėka miegojai kaip kūdikis. Nebuvo lengva juos įveikti, turėjome tai padaryti kartu su Erinija. Papasakok man apie tą Gordoną daugiau.

– O kam tau žinoti? – primerkė akis Tasdaras. – Nuo šiol jis vienas iš pavojingiausių mano priešų, bet kol kas dar neprilygsta Azarai. Pasitaikius progai iškart juo atsikratyčiau, ypač po to, ką jis padarė, bet savo pusėje jis turi Fantaziją, nes yra žynys, kurių šiame pasaulyje reta.

– O tu turi mane. Galiu padėti susitvarkyti su Gordonu, bet noriu, kad kol kas jo nežudytum.

– Kodėl? Kažką sugalvojai?

– Gali būti, kad jis tinkamas žmogus, kurio dėka atgaučiau savo tikrąjį pavidalą. Man dar reikia patikrinti, jeigu Gordonas tiks, jo sielą pasiimsiu sau.

– Suprantu, – susimąstė Tasdaras. – Bet pirmiau leisk jį paturėti man, tada galėsi daryti, ką nori.

Aladoras tylėdamas minutėlę vaikštinėjo po kambarį, vis dar sunėręs rankas už nugaros, o Tasdaras sekė jį žvilgsniu. Išvaizda jie buvo labai panašūs, tik Aladoro plaukai buvo ilgesni, beveik siekiantys liemenį, be to, jis atrodė aukštesnis už savo sūnų beveik visa galva.

– O tu žinai, ką turi daryti, kad atgautum savo galias, ar ne? – staiga prakalbo Aladoras, sustodamas priešais Tasdarą. – Jeigu to nepadarysi, jie ir vėl galės lengvai paimti tave į nelaisvę.

– Puikiai suprantu, ką nori pasakyti, bet parodęs tikrąjį pavidalą rizikuosiu savo gyvybe. Nejaugi nėra jokio kito būdo?

– Deja, tai turi padaryti pats, nes galios yra priklausomos nuo tavęs. Tik parodęs savo demono pavidalą galbūt galėtum nutraukti galias blokuojančią magiją. Žinau, kad tai labai rizikinga, bet tai vienintelis būdas, nejaugi nori, kad visi tavo planai taip ir liktų neįgyvendinti?

– Jau dešimt metų ruošiuosi lemiamam mūšiui, manai, kad galėčiau taip paprastai pasiduoti? – demono akyse akimirką plykstelėjo liepsna. – Kartą jau buvo tekę rodyti savo tikrąjį pavidalą, pats žinai, kuo tai baigėsi.

– Žinoma, bet įsivaizduok, kas bus, kai jie sužinos, kad tu laisvas. Iškart imsis atsarginių priemonių, norėdami tave sustabdyti, galbūt net panaudos Azaros žiedą.

– Ką turi omenyje? – susidomėjęs Tasdaras kilstelėjo antakius. – Tas žiedas jau seniai nepavojingas, nes nebeturi didžiosios dalies savo galios.

– Tu dar nežinai? – apstulbęs Aladoras nužvelgė sūnų. – Jis gali būti pavojingas ne tik tau, bet ir man, nes pranašystė skelbia, kad Fantazijos palikuonė Averina gali suteikti jam naujos galios, todėl Arela ir Ravena bando ją rasti.

– Ir ką siūlai daryti? – atsilošė į sofos kraštą Tasdaras. – Sunaikinti Azaros žiedą, kol joms nepavyko įgyvendinti savo plano?

– Galimas ir toks variantas, bet žiedo tau nepavyks sunaikinti, jį saugoja pačios Fantazijos burtai. Viskas, ką galime padaryti, tai paslėpti tą žiedą arba nužudyti Averiną, kol ji neįvykdė to, kas lemta, nes šiuo metu dalis jos galių yra užblokuotos.

– O iš kur mums žinoti, kur ją rasti?

– Tai ne problema, man pavyko išsiaiškinti, kas slepiasi po Averinos kauke, bet abejoju, ar sužinojęs tiesą norėsi ją nužudyti, dėl to ir siūlau kitą variantą. Paimk Azaros žiedą, dabar jis pas Arelą, neturėtų būti sunku.

– Žinoma, – susimąstęs Tasdaras pasiglostė smakrą. – O jei ne paslaptis, koks yra tikrasis Averinos vardas? Ir kodėl turėčiau nenorėti jos nužudyti?