Septintas skyrius. Tykanti grėsmė

– Mama, galėsiu šiąnakt nakvoti pas Liną ir Agnesę? – paklausė Ravena, kai jos susėdo prie pietų stalo. – Labai jų pasiilgau, be to, turėsime apie daug ką pasikalbėti.

– O kaipgi mokykla? – Arela sunerimusi, bet tuo pačiu švelniai pažvelgė į dukterį. – Rytoj dar ne šeštadienis.

– Aš susitariau, kad atvyksiu šiandien, o į mokyklą vis tiek eisiu, nes iš pat ryto persikelsiu į Azryatą.

– Gerai, bet nevėluok, žinau, kad kalbėsitės iki išnaktų.

Mergaitė tik kaltai šyptelėjo ir skubiai papietavusi susiruošė teleportuotis. Arela palinkėjo jai linksmo vakaro ir prieš atsisveikindama pamojavo, o po akimirkos Ravena jau stovėjo prie namo, kuriame dabar gyveno Lina. Nuo to laiko, kai galutinai įsikūrė Azryate, buvo aplankiusi ją tik porą kartų, ir nors neturėjo pasakyti nieko ypatingo, vis tiek norėjo kuo dažniau pabūti kartu, juk prieš tai jos tiek daug laiko praleido tuose pačiuose namuose. Žinoma, nuo šiol viskas bus šiek tiek kitaip, nes Lina nebegyveno Žvejų kaimelyje, bet jai tai neatrodė svarbu, kur kas labiau rūpėjo tai, kad galėjo smagiai praleisti laiką su artimaisiais.

Pamačiusi mergaitę, Lina matomai apsidžiaugė ir kaipmat įsileido ją į butą, kvepiantį obuoliais ir cinamonu.

– Pasirodei pačiu laiku, kaip tik baigiau kepti pyragą.

– O kur Agnesė? – dairydamasi po virtuvę susirūpino Ravena, juk įprastai jos būdavo neatskiriamos viena nuo kitos ir kiekvieną laisvą minutę užsiimdavo įvairiomis veiklomis. Tai padėjo Linai išbristi iš tos nuolatinės rutinos ir jausti, kad vis dėlto yra kažkam svarbi.

– Savo kambaryje, – moters veidas staiga apniuko. – Nuo vakar ji su manimi nekalba, nes pasakiau, kad ji nėra mano dukra.

– Ir dėl to ji supyko?

– Nežinau, ar pyksta, ar tik labai nusivylusi. Kad ir ką sakyčiau, niekaip neišeina jos prakalbinti.

– Gal pavyktų man? – tik dar labiau sunerimo ji. – Gal išklausiusi mane ji kur kas labiau viską suprastų?

– Nežinau, jeigu nori, gali pabandyti, bet Agnesei greičiausiai reikia laiko, kad susitaikytų su tiesa.

– Aš vis tiek pabandysiu, galbūt kaip nors ją įtikinsiu.

– Gerai, jos kambarys štai ten, – mostelėjo ranka Lina.

Ravena daugiau nieko nesakiusi patraukė prie durų. Akimirką delsė, paskui nuspaudė rankeną ir žengusi į vidų apsidairė. Kambaryje buvo tamsu dėl užtrauktų užuolaidų, todėl mergaitė iš pradžių nepastebėjo Agnesės. Toji gulėjo ant lovos, iki ausų užsiklojusi antklode ir nusisukusi į sieną, o pati lova stovėjo tamsiausiame kampe, kurio neapšvietė net iš koridoriaus krentanti šviesa.

– Jau sakiau, kad nenoriu pyrago, – piktai sumurmėjo ji, užsidengdama galvą antklode.

– Čia tik aš, Agnese. Noriu su tavimi pasikalbėti. Suprantu, kad tau labai liūdna, bet...

– Ji tau viską pasakė, tiesa?

– Tu neprivalai ant jos dėl to pykti, nes ji nėra kalta dėl visko, kas įvyko.

– O kodėl ne? – piktai atšovė mergaitė, bet staiga pašokusi iš guolio įsmeigė žvilgsnį į Raveną. – Palauk, tu juk viską žinojai iš pat pradžių, ar ne?

– Ką turi omenyje? – sutriko toji. Dar niekada nebuvo mačiusi tokio neapykantos kupino žvilgsnio, ir tai ją šiek tiek išmušė iš vėžių.

– Tu visą laiką žinojai, kad nesu Linos dukra, bet niekada man to nesakei.

– Taip, tu teisi, – jausdama kaltę ji nukreipė akis į grindis. – Bet sužinojau visai neseniai, tada, kai tave su Lina pagrobė ir uždarė požemiuose. Atleisk, aš privalėjau tylėti.

– Privalėjai tylėti, – sunerdama rankas pasišaipė Agnesė. – O kas tave vertė? Maniau, kad esame geriausios draugės ir neturime jokių paslapčių, bet dabar aiškiai matau, kad visi artimi žmonės man melavo.

– Suprask, ketinome pasakyti tau tiesą, bet tai ne taip paprasta. Mama nenorėjo tavęs skaudinti, o taip pat ir aš.

– Kodėl vis dar vadini ją mama? Ji nėra nei tavo, nei mano mama, viskas buvo tik melas!

Stengdamasi sulaikyti ašaras, Agnesė prisėdo ant lovos, pirštais masažuodama sau smilkinius, o Ravena liko stovėti, nežinodama, ką pasakyti jai toliau.

– Na ir kas, kad melas? Na ir kas, kad iki šiol to nežinojai? – galiausiai prakalbo ji. – Aš ant jos nė kiek nepykstu, ir žinai kodėl? Nes mano mama to norėjo. Ji perdavė mane Linai, norėdama mane apsaugoti, tą patį padarė ir tavo mama.

– Lengva tau kalbėti. Tu jau grįžai pas mamą, o aš net nežinau, kur rasti savąją.

– Bet Lina nėra dėl to kalta, privalai dėkoti jai, kad priglaudė tave, o ne paliko likimo valiai. Patikėk, man taip pat buvo sunku priimti tiesą, bet tu nieko negali pakeisti, pyktis nepadės išspręsti problemų. Be to, galbūt mums pavyks surasti tavo mamą, dar ne viskas prarasta.

Agnesė šį kartą nieko neatsakė, jos lūpa vos vos virpėjo, kumščiai tai susigniauždavo, tai vėl atsigniauždavo.

– Suprantu, ką bandai man pasakyti, bet negaliu taip paprastai atleisti.

– Lina siaubingai nerimauja, nes myli tave kaip savo vaiką, turėtum išklausyti, ką ji nori tau pasakyti, o ne sėdėti užsidariusi savo kambaryje.

– Ji jau viską pasakė ir greičiausiai net nebandė ieškoti mano mamos, kad bent truputį man padėtų, – tik dar labiau nusivylusi, ji užsidengė rankomis veidą. – Tau pasisekė, dabar tu turi viską, o aš... aš...

– Tai ne tiesa, tu nė nežinai, ką man teko iškęsti, kad galėčiau būti su savo mama, – vos įstengdama tvardytis, bet tuo pačiu šaltu balsu paprieštaravo Ravena. – Turėjau keliauti į Nebūties pasaulį, bet tai padaryti nebuvo taip lengva, kaip iš pradžių maniau, nes Tasdaras bandė man sutrukdyti ir atėmė visus brangakmenius, su kuriais galėjau atverti vartus. Tada buvau silpna ir nesugebėjau susigrąžinti jų pati, todėl per mane Neptūnas liko sunkiai sužeistas. Bet buvau ne viena, man padėjo sesuo ir jos dėka aš sustiprėjau ir pagaliau galėjau išgelbėti mamą. Be to, pati žinai, kad mūsų santykiai iš pradžių nebuvo patys geriausi, tad nedrįsk sakyti, kad tavo gyvenimas blogas, kai nieko nedarei, kad jis būtų geresnis.

Agnesė sukandusi dantis minutėlę tylėjo, galvodama, ką į tai atsakyti. Ravena matė, kokia ji susikaupusi, bet nedrįso įsiterpti.

– Tu teisi, aš nieko nedariau, bet negalėjau, nes nežinojau, kad mano mama ne ta, o dabar, kai galiu, esu per silpna kažko imtis, – pagaliau prakalbo ji, vis dar su ta pačia neapykanta balse. – Ir kas daugiau dėl to kaltas, jei ne Lina?

– Ji darė viską, ką galėjo, kodėl to nepripažįsti? – niekaip nesuprato mergaitė. – Jeigu ne ji, galbūt jau seniai būtum mirusi. Be to, tu dar turi mane, galėčiau padėti tau surasti mamą, bet tik tada, jei neatsuksi man nugaros.

Daugiau nežinodama, ką pasakyti, ji kelis kartus giliai įkvėpė oro ir skubiai paliko kambarį, norėdama, kad Agnesė viena apsvarstytų jų pokalbį. Nevertė jos galvoti taip, kaip ji norėjo, bet Agnesė aiškiai perlenkė lazdą. Atrodė, lyg visai nepažinotų Linos arba bandytų įtikinti save, kad viskas yra visai kitaip, nei iš tiesų. Ji nė neįsivaizdavo, kaip Linai turėtų būti sunku, nes pati Ravena dabar gyveno Azryate ir rečiau pas ją lankėsi, o Agnesė užuot ją supratusi gailėjo savęs. Mergaitė žinojo, kad ji ne tokia, kad įprastai negalvoja vien apie save, dėl to buvo pasirengusi laukti tiek, kiek reikės, kol ji pagaliau atmerks akis.

– Ar ji su tavimi kalbėjo? – atsklido sunerimęs Linos balsas iš virtuvės.

Ravena neatsakė, nes vis dar buvo koridoriuje.

– Ji pyksta ne tik ant tavęs, bet ir ant manęs, kad slėpiau tiesą, – ištarė, sėsdama tiesiai priešais pyragą ant stalo. – Bet tai neilgam, Agnesė supras, kad norime jai tik padėti.

– Taip manai? – kilstelėjo antakius moteris. – Ką ji tiksliai sakė?

– Kaltina tave, kad nesuradai jos mamos.

– Iš dalies ji teisi, – nusivylusi ji susmuko šalia mergaitės. – Bet ką man beliko daryti? Nežinau, kur Eliza galėtų būti, palikusi Agnesę man ji dingo be pėdsako. Laukiau ne vienerius metus, galvojau, kad pasibaigus karui ji pasiims savo dukterį, bet praėjo jau dvylika metų ir vis dar jokio ženklo.

Ravena minutėlę tylėjo susikrimtusi, galvodama, ką jai pasakyti. Nesitikėjo, kad viskas pasisuks būtent šitaip, manė pažįstanti Agnesę, suprantanti, ką ji jaučia, bet dabar nebuvo tuo tikra. Žinoma, padėti ji vis tiek norėjo, jeigu galėtų naudotis Chrono laikrodžiu, nukeliautų į praeitį ir pati išsiaiškintų, kas nutiko, deja, taip tik pakenktų Gordonui. Tuo metu jos galvoje aiškiai iškilo ta diena, kai matė karo nusiaubtą Azryatą, sutiko Nobilijų, o po to Azarą, kurios dėka sugebėjo grįžti į savo laikmetį.

– Taip, Azara, buvau visai pamiršusi, – staiga prakalbo ji. – Tą dieną, kai buvau praeityje, ji pasakė man, kad Eliza grįš.

Lina apstulbusi pakėlė galvą ir įsmeigė į ją savo tamsiai rudas akis.

– Tu rimtai? Ar ji sakė kažką daugiau?

– Nelabai, tik tai, kad Eliza grįš, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Daug nekalbėjome, nes praeityje galėjau būti tik valandą, nebuvo laiko paklausti daugiau.

– Vadinasi, Eliza nėra mirusi, – apsidžiaugė Lina. – Mums dar yra galimybė ją rasti. Kaip manai, gal Arela galėtų bent įtarti, kur ji slepiasi?

– Nežinau, jos abi gyveno Azryate, bet jeigu mano mama žinotų, argi nebūtų to jau pasakiusi?

– Tu teisi, bet galbūt Eliza nenorėjo, kad ji pasakytų? Jeigu papasakotume Arelai apie Agnesės situaciją, galbūt ji ką nors atskleistų?

– Nežinau... – suraukdama vieną antakį susimąstė Ravena. – Bet tuomet kodėl Eliza pati nesugrįžta? Gal tai reiškia, kad dėl kažkokių priežasčių negali? Iš Azaros pasakojimų supratau, kad paskutinį kartą ją buvo pagrobęs Tasdaras, o po to ryšys visiškai nutrūko ir niekas nežino, kas nutiko po to.

– Manai, kad Eliza vis dar gali būti Tamsos tvirtovėje?

– Galbūt. Patikrinti niekas neuždraus. Be to, jeigu Tamsos Karalystei dabar vadovauja Rodžeris, neturėtų būti taip sunku, jis nėra toks stiprus, kaip Tasdaras. Tik dar neaišku, kas nutiko su kaliniais, galbūt Rodžeris visais jais kaip nors atsikratė.

– Patikrinti vis tiek verta, bet pirmiau reikia pasikalbėti su Arela ir išsiaiškinti, ar ji tikrai nieko nežino. Tiesa, nenoriu, kad mus išgirstų Agnesė, sužinojusi apie Elizą ji greičiausiai bandytų padėti, bet mes negalime jos niekur leisti, kol ji yra tokios būsenos.

– Taip, tikrai, – sutiko mergaitė. – Galėsiu rytoj pasikalbėti su mama, o tada nuspręsime, ko imsimės toliau.