Vakaro nejauka
pakampiais atsėlino.
Tarpuvartėse ir bromuose
vaiduokliai pasislėpė.
Susivėlinęs praeivis
į namus skubėjo;
pragaro šmėklos
jo kelią stebėjo –
praeivis vis sukosi
apie skelbimų stulpą,
manydamas, kad šmėklos
į akmeninę celę
uždarė jį.
Pradėjo poterius kalbėti –
užsidegė žibintas;
„Ačiū Tau, Dieve“.
Vakaro nejauka
pasitraukė.
Namuose jaukiai
spragsintis židinys
jo laukė...