Grįžau. Vidurnaktis skalauja kiemą,
Tamsumo upė supasi ant vyrių,
Ant mano dar nesumerktų blakstienų,
Po kojomis pažirusiojo žvyro

Šilta kūtelė jau seniai įmigo,
Pasibaigė žolės padėtas kuokštas,
Girdžiu, žalmargė gromuliuoja lygiai,
Gurkšnoju pieną vakare iškoštą.

Drobulė rankoj, dalgis pakylėtas
Einu žolės pripjauti ir parnešti
Ežia kreiva atsargiai ir iš lėto,
Lyg laikraščio į mūsų miesto paštą.

Spingsuoja mirga jonvabalių tuntai,
Suku per drėgną rasą plieno kirtį,
Kol iš miglos į debesį nustumto
Mėnulio veidas pabaigė suirti.

Grėblys kaip gyvas šokčioja per kemsus,
Sužabalioja ir sugramdo viską –
Ar kas labiau begali išsigimti
Už kasnaktinį tokio žygio tvistą?

Einu pažliugęs, šlapias iki kaulų –
Rasa tiršta srovėm per kūną teka.
Pamirksi man dangus žvaigždynu Šaulio,
Pjovėjai mirksi linksmą diskoteką.

Ir vėl šiltam kieme ant pilko žvyro
Sumišęs su nakties paveikslais sėdžiu.
Su nuovargiu bent kiek jau išsiskyręs,
Dedu žoles į tuščią karvės ėdžią.

Ir pasuku į trobą nusimesti
Šlapioj tamsoj permirkusių drabužių.
Soti juodmargė visą naktį mąsto,
Kol pasigirsta rytmetiniai dūžiai.

Kalendamas į bėgį senas sargas
Išbudina visus į darbą eiti –
Taip prasidėjęs kolchozinis vargas
Mums krovė sunkų kasdienybės kraitį.