Užklos naktis akis, paliks tamsu.
Dar pasiglemš abi rankas ir veidą.
Priglus prie šono nežinia. Kas bus,
Ar neįvels į kokią paiką klaidą?
 
Gerai, kad ji minčių, svajonių nepasiekia.
Pavirsiu sakalu ir skrisiu į dausas.
Gal ne.
Pirma nusklęsiu į gėlėm nusėtą pievą,
Į Nemuno nuplautas tėviškės lankas.
 
Kažin, ar ievos vėl žydės pavasarį
Ir links apsunkusios žilvičio šakos?
Ar besurasiu samanotą akmenį,
Išgirsiu jo ir upeliuko šneką?
 
Kiek daug suspėt ir pamatyt turiu.
Vėliau norėčiau skristi jau toli,
Kur driekiasi kalnai, papėdėj jų
Vingiuoja sraunūs vandenys žydri.
 
O kur dar žmonės artimi ir brangūs?
Draugai, nors būtų jau seniai išėję?
Dažnai jie aplankyt sapnuose renkas,
Mieli ir gražūs, kartais atjaunėję.
 
Nebus, nebus naktis man visagalė,
Kol leista dar svajoti ir sapnuoti
Apie gimtinę, savo brangią šalį,
Minčių sparnais po tolumas skrajoti.