Diena jau beveik baigėsi, bet Gordonas dar nebuvo įpusėjęs atlikti darbų, tad jau iš anksto nusistatė, kad eilinį kartą teks sėdėti iki išnaktų ir tikėtis, jog Goda per daug dėl jo nesijaudins. O galvos skausmas vis nesiliovė, lyg tyčia būtent tada, kai turėjo be galo svarbių užduočių, kurių negalėjo atidėlioti. Atsidusęs jis pažvelgė pro langą. Tamsoje nieko nebuvo matyti, bet aiškiai girdėjosi į palangę barbenantys lietaus lašai. Matyt, namo teks grįžti teleportacijos būdu, nes jau pusdienis, kai lyja ir vis nesiliauja.

Apie tai galvodamas žynys paliko savo kabinetą ir skubiai patraukė koridoriumi, bet staiga galvą pervėręs tik dar aštresnis skausmas privertė jį sustoti ir atsiremti į sieną. Atrodė, tarsi smilkinius nepaliaujamai smaigstytų peiliai.

– Gordonai? – visai šalia pasigirdo sunerimusio Aristėjaus balsas. – Gal tau reikia pagalbos?

– Ne, viskas gerai, greitai praeis... – bandė jį raminti draugas.

– Neatrodo, kad būtų gerai. Leisk, palydėsiu tave atgal į kabinetą.

Gordonas neprieštaravo, tad Aristėjas persimetė jo ranką sau per petį ir abu jie palengva nuėjo kabineto link, bet su kiekvienu žingsniu Gordonui buvo vis sunkiau statyti kojas, o visai netrukus Aristėjas pajuto visą jo kūno svorį.

– Šūdas, jis prarado sąmonę!

Žynys persigandęs iškart teleportavo Gordoną namo. Koridoriuje juos pasitiko Goda, bet nieko nesakiusi padėjo nutempti tėvą į svetainę ir paguldyti ant sofos.

– Kas atsitiko? – tik tada paklausė ji.

– Nė pats nežinau, jis tiesiog susmuko... – Aristėjas prisėdo šalia draugo. – Nesijaudink, pamėginsiu jam truputį padėti.

Goda stebėjo, kaip abiem rankomis jis suėmė Gordonui už galvos ir stipriai užsimerkė, tarsi bandydamas perskaityti jo mintis, tačiau iš tiesų brautis į jo galvą neketino, tik norėjo surasti skausmo šaltinį ir jį numalšinti. Po kelių sekundžių rankose sušvito švelniai melsva šviesa. Apgaubtas jos, Gordono veidas atrodė kaip niekad ramus, mergaitė dar nebuvo tokio mačiusi, bet suprato, kad joks pavojus nebegresia.

– Na štai, viskas turėtų būti gerai, – atsikvėpė Aristėjas. – Ar bent jau kol kas.

– Pastebėjau, kad pastaruoju metu jis nekaip jaučiasi, – negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo tėvo liūdnu balsu prakalbo Goda. – Ir ne aš vienintelė, gal žinai ar įtari, kas jam galėtų būti?

– Deja, Gordonas man nieko apie tai nesakė. Galbūt pervargo, pastaruoju metu turėjo be galo daug darbų.

– O man atrodo, kad yra dar kažkas, – sunkiai atsidususi panarino galvą ji. – Juk jo susilpnėjusios galios, ar ne?

– Taip, pastebėjau, bet nieko blogo nepagalvojau, galios gali šiek tiek nusilpti, kai esi pervargęs. Kaip manai, gal jam reikia atostogų?

– Abejoju, ar jis su tuo sutiks...

– Palaukime, kol pabus, tada ir sužinosime.

O laukti ilgai ir nereikėjo, po kelių minučių Gordonas atsipeikėjo ir pakreipęs galvą pažvelgė jų pusėn, bandydamas prisiminti, kas nutiko.

– Tu praradai sąmonę, – pastebėjęs jo sumišusį veidą paaiškino Aristėjas. – Pargabenau tave namo ir padėjau atsikratyti to skausmo.

– Taip... taip, ačiū, – vis dar sutrikęs padėkojo jis ir iš lėto atsisėdęs viena ranka susiėmė už galvos. – Atleisk, kad sukėliau problemų.

– Nieko tokio, gerai, kad kaip tik ėjau pro šalį. Kaip jautiesi? Gal dar ką nors skauda?

– Ne, viskas gerai. Pastaruoju metu mažai miegojau, tad tikriausiai ir vėl teks perleisti darbus kam nors kitam.

– Taip, labai gera mintis, – pritarė jam draugas. – Ir žinai ką? Galėtum pailsėti ilgiau, puikiai galime susitvarkyti ir be tavęs. Be to, su manimi dar yra Ariadna, jai labai gerai sekasi atlikti savo užduotis, pats žinai, kokia ji stropi. Suprask, linkiu tau tik gero, o jeigu kitą kartą nutiks kas nors blogesnio?

Gordonas susimąstęs minutėlę tylėjo. Buvo tikras, kad atostogos jam nė kiek nepadės, juk dėl jo savijautos kaltas buvo ne nuovargis, galbūt tada, kai bus metas grįžti į darbą, jausis tik dar blogiau nei dabar.

– Na gerai, apie atostogas dar pagalvosiu, – vis dėlto sutiko jis, tikėdamasis, kad per tą laiką pavyks ką nors sugalvoti, ir palengva pakilo nuo sofos. – Atleisk, kad sutrukdžiau.

– Sakiau, kad viskas gerai, kiek dar galima atsiprašinėti? – Aristėjas draugiškai patapšnojo jam per petį. – Ką gi, man jau metas, Ariadna ir Medeinė ims nerimauti, seniai turėčiau būti su jomis.

– Gerai, – linktelėjo Gordonas. – O tu eik į lovą, Goda, rytoj laukia mokslai.

– Žinoma, – šiek tiek nenoriai sutiko mergaitė ir dar žvilgtelėjusi į tėvą skubiai nubėgo koridoriumi.

Aristėjas susikrimtęs nulydėjo liesą jos figūrą, pranykstančią už posūkio, po to pasisuko į draugą, žvelgiantį į tą pačią pusę.

– Žinai, Gordonai, galbūt tau ir pavyko apgauti Godą, bet tikrai ne mane, – prakalbo jis. – Nenorėjau jos jaudinti, dėl to ir neklausiau, bet dėl tavo būklės kaltas ne tik nuovargis, tiesa?

Gordonas akimirką galvojo apie tai, ar turėtų viską pasakyti, juk vis dėlto Aristėjas toks pat žynys, kaip ir jis, galbūt kartu jiems pavyktų rasti išeitį.

– Na gerai, tu teisus, – galiausiai pripažino jis. – Bet nemanau, kad tau patiks tai, ką sužinosi.

– Man jau dabar nepatinka.

– Prisimeni tą dieną, kai buvau atvykęs pas tave išsiaiškinti, kodėl mano galios silpsta, o Fantazija pasakė, jog tai išbandymas?

– Taip, bet taip ir nesužinojome daugiau, – kilstelėjo antakius Aristėjas.

– Tai išbandymas, dėl kurio privalau atsisakyti savo žynio pareigos.

– Tu rimtai? – apstulbo jis. – Fantazija daug ką praranda, jei nori atsikratyti tokio gero žynio, kaip tu.

– Ne, viskas kiek kitaip nei manai. Ji nenori manimi atsikratyti, kaip tik bando man padėti.

– Kaipgi pareigos atsisakymas gali kažkuo padėti? – pasipiktino jis. – Juk dėl to silpsta tavo gebėjimai!

– Būtent, – patvirtino Gordonas. – Bet tu dar ne viską žinai. Fantazija nori, kad perduočiau Žynių simbolį Godai, nes tik taip ji taps pilnaverte žyne.

– Tu juokauji? – negalėdamas patikėti, Aristėjas įdėmiai nužvelgė draugą. – Goda dar tik neseniai pradėjo mokytis, kaipgi gali lygintis su įgudusiais žyniais?!

– Aš irgi buvau toks pat nustebęs, bet Fantazija tikino, kad negavusi mano lazdos Goda niekada nebus pasiruošusi. Mes jau pradėjome ją mokyti, tad turime eiti iki galo.

– Bet kaipgi tu? Atidavęs jai lazdą prarasi savo galias, o tai reiškia...

– Man dar yra galimybė išgyventi ir netgi toliau būti žyniu, bet man reikia naujo Žynių simbolio.

– Tik tiek? O iš kur jį gauti?

– Tame ir problema, – Gordonas nejaukiai sujudo savo vietoje. – Jį turi sukurti Goda, bet jai nepavyks to padaryti, nes ji dar per jauna. Be to, lazdos kūrimas užtruktų net kelis metus, nejaugi manai, kad man pavyks tiek išgyventi?

– O jeigu paprašytume kokių nors labai įgudusių burtininkų, kad sukurtų lazdą greičiau?

– Tai neįmanoma, lazdą gali sukurti tik palikuonis, kitaip ji bus neveiksminga.

– Bet kaip gali taip būti? – niekaip negalėjo suprasti Aristėjas. – Aš lazdos neperėmiau iš tėvų, o tu savąją gavai iš buvusio žynio, kuris perleido tau savo pareigas, ar aš klystu?

– Ne, tu teisus, bet šis atvejis kitoks, – pasitrynė smilkinius Gordonas. – Godai žūtbūt reikia gauti mano lazdą, nes tik taip ji sustiprės ir galės sukurti man naują. Tokia yra auka: aš turiu aukotis ir rizikuoti savo gyvybe dėl Godos, kad ji taptų žyne, o ji – dėl manęs, kad ir toliau galėčiau atlikti savo pareigas. Deja, tai beveik neįmanoma. Jau maniau, kad Fantazija planuoja į mano vietą pasodinti Agatą, bet pasirodo, klydau, ji nenori manęs taip paprastai paleisti, tik pati nieko negali padaryti, nes taisyklės draudžia dievams kištis į žmonių gyvenimą.

– Ir ji pati visa tai pasakė? – vis dar stebėjosi jis. – Tuomet kodėl apie tas aukas niekada nežinojome anksčiau? Argi nebuvo žynių, kurie pakliuvo į lygiai tokią pačią padėtį?

– Buvo, bet Fantazija neužrašė jų Naujajame Žynių pergamente, viskas liko tik Senajame.

– Nori pasakyti, kad ji bandė tai nuslėpti?

– Nežinau, gal ji tikėjosi, kad taip daugiau niekada nenutiks, bet kai nutiko, buvo priversta man pasakyti?

– Nesuprantu, kas čia vyksta ir kodėl ji slepia nuo mūsų informaciją, bet žinau tik viena, kad privalai viską pasakyti Godai, negalėsi visą laiką meluoti, – vis labiau nerimavo Aristėjas. – Anksčiau ar vėliau ji supras, kad kažkas ne taip.

– Žinoma, Aristėjau, pasakysiu, gali dėl to nesijaudinti, – nenoromis šyptelėjo Gordonas. – Beje, jeigu man kas nors nutiktų, ar galėtum prižiūrėti Karalystę? Žinau, kad per daug prašau, bet tai labai atsakinga pareiga, o tu šiuo metu esi vienintelis, kuriuo pasitikiu.

– Be problemų, – iškart sutiko draugas. – Bet neabejoju, kad tau nieko nenutiks, būtinai ką nors sugalvosime.