Su vasario 16, Draugai!
                                                              (paremta tikrais įvykiais)
             
 
Vienu metu, kai pradėjo kurtis visokie judėjimai, platformos ir panašiai, aš irgi nusprendžiau įkurti komuną. Kadangi nebuvau vedęs ir kol kas nesirengiau to daryti, tai internete paskelbiau kvietimą jungtis vyrus, kurie pavargo nuo moteriškos globos ar tai būtų žmona, ar mama, kuriems atsibodo šokinėti apie savo vaikus, kuriems net per užpakalį negali suduoti, taip pat  atsibodo visokie santykiai su uošvienėmis ir uošviais, įvairiausiomis kaimynėmis ir šiaip įkyriomis bobelėmis, kurie tiesiog nori pailsėti, ramiai atsigerti alaus, pažiūrėti futbolą, nesigąsdinant, kad tuoj įlėks koks sijonas ir išvarys į parduotuvę arba garsiai nusiskųs sienoms – žinai tas tavo vyras nieko neveikia per dienas, tik žiūri televizorių ir maukia tą prakeiktą alų. Galėtum atsišauti – ei, moteriškės, o kas algą namo atneša, kas už viską moka? bet tada susilauksi tokio kontrpuolimo – o kas indus plauna, kas viską apskalbia, kas namus prižiūri la la la la la la – , kad ko gero kokius tris įvarčius praleisi ir neužfiksuosi, kaip jie buvo įmušti, kas padarė perdavimą, kurioje vietoje suklydo gynėjas arba vartininkas, tad geriau jau nutyli ir tik susiverti į pilvą didoką gurkšnį atšaldyto alaus. Palaima. Jei ne tas triukšmas virtuvėje. Skamba indai. Specialiai mėtomi. Ir vaikai tiesiog staugia.

Taigi, vyro gyvenimas yra kenksmingas, tą įrodo ir trumpesnė jų gyvenimo trukmė, todėl būtina imtis kažkokių konkrečių priemonių. Į mano kvietimą atsišaukė koks trisdešimt indomautų. Nupasakojau idėją ir tada jų liko tik dvylika. Kai išnuomavau namą, mūsų buvo jau tik devyni. Na ir gerai. Ant namo užkabinau iškabą  M – Komuna. Praeiviai vis klausdavo, ką tai reiškia, bet mes tik sąmokslininkiškai nusišypsodavome. Name buvo šeši kambariai, tad kai kurie turėjo glaustis po du didesniuose kambariuose, aš gi pasiėmiau sau atskirą nediduką kambarėlį, bet su vaizdu į sodą. Sutarėmė, jokių moterų, net jei nori trumpalaikės meilės, atlik tai kur nors kitur. Ramybė. Jokio triukšmo. Jokių lalalalalalala, tyla. Taip, kartais susikaupia indų krūva, tada samdome vieną iš mūsų, dažniausiai tai būna studentas Tadas, jam vis trūksta grynųjų, ir jis mielai viską sutvarko. Tada kai nieko nėra namie. Ta prasme, ta tvarkaruošė niekam neužtrumpina smegenų ir neprišaukia taip nereikalingų prisiminimų. Jokios nostalgijos. Mes pasižadėjome visi vienas kitam, jokių ašarojimų ir pasakojimų apie gražią šeimą. Šeima tabu.
 
Sekmadienio vakarą rengiame dvasinį susirinkimą, kurį pradedame malda – Dėkojame tau, Viešpatie, kad apgynei mus nuo šeimos ir nurodei teisingą kelią. Paskui tą maldą kiekvienas paeiliui papildome savais pasamprotavimais, kurių pagrindinė mintis yra – kokia laimė ir ramybė įsivyravo mūsų gyvenime, kai atsiskyrėme nuo to, kas laikė mus nelaisvėje, tai yra šeimos. Toks kassavaitinis susirinkimas suteikia mums daugiau jėgų ir pasiryžimo eiti toliau teisingu keliu.

Kitomis dienomis visi dirbame, išskyrus Tadą, kuris studijuoja Muzikos akademijoje ir groja trombonu. Aišku, kartais groja ir namuose. Bet dažniausiai stengiasi atsirepetuoti savo alma mater, tik nevisada tai pavyksta, ypač savaitgaliais. Aš stengiuosi tuo metu nebūti ir didelio diskomforto dėl jo grojimo nepatiriu, tuo labiau, kad groja jis, mano galva, neblogai. Kartą net pakvietė mus visus į koncertą, kuriame susirinko gal trisdešimt klausytojų, aštuoni buvome mes, komunos gyventojai. Grojo jis tarp dar dviejų trombonų, pasakyti, kuris iš jų buvo geriausias, nesiimu, visi jie pagrodavo trumpai, vos po kelis taktus, paskui sėdėdavo nieko neveikdami ir kalbėdamiesi tarpusavyje. Tadas dažnai mums pamodavo ranka. Mes iš savo galinės sėdynės atsakydavome jam tuo pačiu. Žodžiu, koncertas buvo geras ir mes supratome, kad neturėtume protestuoti, jeigu mūsų bendrakomunininkui kartais užeidavo noras papūsti dūdą.

Kiekvieną mėnesį visi sumesdavome po vienodą sumą nuomai ir atiduodavome tuos pinigus namo savininkui. Bet po trijų menesių mūsų teliko aštuoni: vienas vyras pagal profesiją buhalteris, kuris dažnai vykdavo į komandiruotes ir gyvendavo po nepilną mėnesį, pasakė, kad jam toks gyvenimas finansiškai neapsimoka, jis nieko neturi prieš mus asmeniškai ir mūsų idėją, bet, supraskit, biznis ir nieko daugiau. Mes supratome ir iškart susipykome. Reikalas tas, kad vienas dvivietis staiga tapo vienviečiu ir niekas nenorėjo papildomai mokėti, o tas, kuris liko dideliame kambaryje vienas, irgi manė, kad mokėti už du yra neteisinga, o kraustytis į mažesnį tiesiog nebuvo kur. Būtų tekę su kažkuo pasikeisti, pavyzdžiui su manimi, bet aš taip pat neketinau mokėti dvigubai, be to, mano kambario langas buvo į sodą, o anas į gatvę. Taigi, šitoje lygioje, galima sakyti, vietoje mes ir susipykome.

Susipykome tiek, kad dar trys paliko namą, nes nenorėjo gyventi po vienu stogu su pamišėliais, suprask, mes bepročiai, o juk dar tik vakar buvome visi bendraminčiai. Nieko nėra pastovesnio už dažnai kaitaliojamas pažiūras.

Taigi, likome penkiese, o kambariai šeši. Bet laisvas liko ne vienas kambarys, kaip turėtų būti, bet visi du, nes Tadas ir jo kambariokas, istorijos mokytojas kažkurioje gimnazijoje, jokiu būdu nesutiko išsiskirti neva taupumo sumetimais, ta prasme, jie nekalti, kad kiti išėjo, o jie, reiškiasi, kaip mokėjo iki šiol, taip ir mokės, tik jokiu būdu ne daugiau. Aš pratylėjau, nors galėjau garsiai paskelbti, kad neišskiriami jie dėl visai kitų priežasčių, kartą per mūsų dvasinį susirinkimą pasilenkiau pakelti nukritusio po stalu pieštuko ir išvydau susiglaudusias arba beveik persipynusias istoriko ir trombono virtuozo kojas ir jos buvo visai ne atsitiktinai susipainiojusios, nes visą tą laiką, kol kėliau nuo grindų pieštuką, dariau tai specialiai sulėtintai, tos kojos ir nebandė kažkaip atsijungti viena nuo kitos, tipo – oi, aš čia netyčia pasiklydau, prašau atleisti – ne, jos buvo kaip suklijuotos arba natūraliai suaugusios, netyčia taip neatsitinka. Taigi.

Tokie reikalai nežadėjo nieko gero ir man kaip idėjos autoriui reikėjo kažką sugalvoti arba paleisti komuną, o paleisti aš visai nenorėjau, man patiko toks gyvenimas ir tokia mintis. 

Ir čia į pagalbą kaip tyčia atėjo karas. Mes visi net nežinojom, kur tas karas ir dėl ko, mums tai buvo net nesvarbu – vieną vakarą susėdę ir pasikalbėję nutarėme, kad iš karo kaip visada galima išlošti, ypač jei tu pats nekariauji, o tik esi karštas kurios nors pusės rėmėjas. Mes nesutarėme, kurią pusę palaikyti, nes kaip sakiau, nepažinojome nei vienų, nei kitų, bet priėmėme sprendimą nenukreipti savo simpatijų konkrečiai, o deklaruoti siekį už pergalę, juk kažkas kare vis tiek nugali, kažkas pralaimi. Tokiu būdu vis tiek galėsime paskui paskelbti, kad savo veiksmais prie to prisidėjome. Teliko sugalvoti planą. Jis buvo labai paprastas: tereikėjo paskelbti, kad M – Komuna yra sukurta remti karą, o tam reikalingos piliečių aukos, kurios bus nukreiptos pergalei pasiekti. Supratome, kad vien to negana, todėl ryžomės gyvam pasirodymui miesto aikštėse, aš su gitara, nes mokėjau kelis akordus, o Tadas su trombonu. Pasirepetavome šiek tiek namuose, niekas per daug nesigavo, nes mokėjau tik keturis akordus, C G dm ir am, kurie galvojau tiks Cojaus dainai Žvaigždė vardu Saulė, jie gal iš dalies ir tiko, bet aš nemokėjau gerai atkartoti melodijos, o Tadas, kadangi buvo gerokai jaunesnis, tos dainos išvis negirdėjo, tad improvizavo bele ką trombonu, bet kiti namiškiai pritarė, kad pusė velnio, pasirodyti galima, tik turiu garsiau rėkti, ir tokiu būdu kitą dieną mes jau koncertavome centrinėje miesto aikštėje prieš save pasidėję trombono dėklą ir užrašą su mūsų firmos M – Komuna banko sąskaita, kuri iš tiesų buvo mano asmeninė. Kiti trise vaikščiojo ratu palei žmones ir ragino paremti karą. Niekas ir neklausinėjo, kurią pusę mes remiame, turbūt kiekvienas galvojo taip, kaip jam norėjosi. Aš iš širdies rėkiau Cojaus dainos žodžius, gitaros beveik nesigirdėjo, nes ją, be to, dar užgožė ir Tado trombono kaskados. Efektas buvo grandiozinis, prie mūsų vis ėjo ir ėjo žmonės ir dėjo banknotus į dėklą. Po kiekvieno posmelio turėjau juos išiminėti, kad neišpūstų vėjas, ir vis dėkojau ir dėkojau praeiviams, linksėdamas į savo gitaros ritmą.

Vienas patriotiškai nusiteikęs pilietis paklausė manęs, kodėl dainuoju rusiškai.
Kad daina rusiška, todėl taip ir dainuoju, atsakiau.
Bet gal galima verčiau dainuoti lietuviškai? neatstojo tas.
Mielai, jei kas nors išverstų tą dainą, atsakiau, aš pats to nemoku.
Tai galima tada dainuoti kitą lietuvišką.
Apie karą lietuviškos nemoku. Gal jūs kokią žinote?

Klausimas jam pasirodė per sunkus, tada mostelėjęs ranka nuėjo. Pavymui dar gavo barti nuo aplinkinių, ko be reikalo kabinėjasi, verčiau eitų pasimelstų kažkokiam veikėjui, neišgirdau konkrečiai kuriam.

Grįžę namo suskaičiavome pajamas ir apšalome, niekas tiek neuždirbdavo per mėnesį. Kas dieną pinigų srautai vis didėjo, prisidėjo dar ir bankiniai pervedimai, kurie pranokdavo dienos pajamas aikštėje. Visi metėme savo darbus, išskyrus mokytoją, nebuvo kada dirbti, kai pinigai plaukė tokiu greičiu. Po dviejų savaičių turėjome pirmą milijoną, mėnesio gale – keturis. Reikėjo kažką daryti su pinigais, nes nors už labdarą pagal naujus įstatymus atsiskaityti nereikėjo, bet dėl akių turėjome kažką jais paremti, todėl po dešimt tūkstančių pasiuntėme abiems kariaujančioms pusėms ir išsaugojome kvitus, kad pergalės dienai atėjus galėtume pasigirti, žiūrėkit, mes jus parėmėm.

O su kitais pinigais nusprendėme šiek tiek pasišvaistyti, ta prasme, paišlaidauti. Siūlymai nuvykti į Druskininkų vandens parką arba į Koperniko muziejų Varšuvoje ir panašiai nesulaukė visuotinio palaikymo, tada Tadas išmetė tiesiog beprotišką įdėją – pažaisti kazino, žinot kur? Taip taip, Las Vegase. Mokytojas iškart nesutiko, jis niekada neskrido ir neskris lėktuvu. Geriau pasaugos namus. Ačiū dievui, pagalvojau, bent kuriam laikui jie bus atskirti, juk komunos idėja buvo gyvenimas be pašalinių minčių, o seksas, nesvarbu tarp ko jis vyksta, atitraukia žmones nuo svarbiausio. O svarbiausia? A, taip svarbiausia ramybė ir savo poreikių tenkinimas. Seksas ne poreikis, seksas instinktai, tai žema.

Visi kiti sutiko. Grynų turėjome per akis, tad didžiąją dalį palikome saugoti istorikui, užtai su savimi vežėmės milijoninę sąskaitą. 

Las Vegasą pasiekėme du kartus persėdę – Varšuvoje ir Niujorke. Niujorke mus gerokai papurtė, nes buvo keista, kad atvykome be bagažo tik su rankinėmis tašėmis: kojinės, apatiniai, viena kita bliuzelė. Kur pinigai, narkotikai, draudžiami dalykai? Tiesa, pas Tadą rado prezervatyvų pakelį, labai apsidžiaugė, puolė tyrinėti, siuntė į laboratoriją, teko laukti atsakymo, vos spėjome į kitą lėktuvą. Grąžino pakelį išardytą su ištampytais sargiais. Buvo aiškiai nusivylę. Tadas demonstratyviai išmetė juos į šiukšlių dėžę.

Na, o Vegase pasinėrėme į iki tol nepatirtą gyvenimo azartą. Ėjome per visus lošimo namus, sėdome prie kiekvieno lošimo automato ar ruletės stalo. Vengėme tik Black Jacko, Tadas, kuris mus visur vedžiojo, sakė vėliau paaiškinsiąs kodėl. Taip ir nepaaiškino. Bet mums ir taip sekėsi. Pinigai nepaliaujamai sruvo mums į kišenes, tiksliau žetonai, kuriuos paskui keitėme į pinigus, o pinigus dėjome į naujas sąskaitas, kurias čia pat galėjai ir atsidaryti. Žaisdavome pasikeisdami – vienas arba du sėdi prie stalo, kiti stebi.

Kartą, vos susišlavęs eilinę porciją žetonų prie savęs, Tadas visų nuostbai išsiėmė iš futliaro, kuris gulėjo padėtas prie kojų, tromboną ir dar nepribėgus apsaugai, kurią greičiausiai sustabdė į ausines perduota komanda stop, užgrojo Summertime. Nuostbi melodija užpildė visą salę, nuščiuvo žaidimų automatai ir kitas triukšmas, visi sustingo ir klausėsi neįtikėtinai gražaus Tado atlikimo. Pagautas įkvėpimo mūsų komunietis atgrojo visą dainą iki pabaigos ir buvo apdovanotas žiauriai šiltais ir gausiais aplodismentais, moterys puolė jį glėbesčiuoti, vyrai siūlė gėrimus, galų gale jis kažkur ilgam pradingo. Kaip paaiškėjo vėliau, jis man prisipažino, vienas patrauklus vyras pakvietė pas save vakarienei.
Tadą pamatėme kitą rytą.

Kas vakarą suvesdavome sąskaitą – ji beprotišku greičiu augo. Negalėjome patikėti. Penktą vakarą, kai sąskaita pasiekė milijardą, pasakiau – gana. Gana yra gana, dar pridūriau. Dar nustebau, kad visi pakluso mano komandai. Tai reiškė viena – mane pripažino grupės arba komunos lyderiu, o taip juk iš tiesų ir buvo, tai aš viską sugalvojau, bet tik dabar įgijau tikrą svorį. Buvo malonu.

Kartu paaiškinau, kad tokių pinigų mes niekada anksčiau nematėme ir nematysime ateityje, kam tampyti likimą už ausų. Geriau nuspręskime, ką toliau darome: galime likti Amerikoje, ne, visi kategoriškai atsisakė, Amerika, ne jų šalis, galime grįžti į tėvynę, su tiek pinigų mes nušluosime visus sau nuo kelio. Taip taip, atgal į Lietuvą!

Taigi, grįžome turtingi, milijardieriai. Aišku, kiekvienam būtų tekę tik po varganus 200 milijonų, bet mes nusprendėme sumos neišskaidyti, o laikyti krūvoje kaip M komunos investicinį kapitalą. Po ilgų diskusijų nusprendėme nusipirkti pačią didžiausią ir įtakingiausią partiją. Tai lengvai mums pavyko ir per kitus rinkimus mūsų globotiniai atsidūrė valdžioje. Pirkdami partiją, mes kaip būtiną sąlygą įpiršome nuostatą meluoti visur ir visada. Ta prasme, rinkimų šūkis buvo atvirumas, skaidrumas ir empatija. Po rinkimų pagal mūsų strategiją viskas privalėjo apsiversti aukštyn kojomis.

Taip ir buvo: mūsų pastatyti ministrai atvirai vogė ir melavo, slėpė nuo visuomenės visus viešus pirkimus, taškė pinigus į kairę ir dešinę, tiksliau ten, kur mes nurodydavome. Mūsų nupirkta žiniasklaida suokė nebūtas pasakas apie geriausią kada nors buvusią vyriausybę, o užsienio leidinys taip pat mūsų užsakymu parengė net septynis reportažus apie nuostabią šalį, kuri iš tiesų ritosi į skurdo ir nevilties bedugnę, bet melaginguose pasisakymuose viskas buvo rodoma priešingai.

Mes sukūrėme naują demokratijos ir žodžio laisvės sampratą, ta prasme, buvo galima kalbėti ką nori, bet tokiu atveju tu turėjai pagrįsti savo adekvatumą, tai yra pristatyti visas pažymas iš specialistų apie savo sveikatos būklę. Be reikalingų dokumentų mūsų potvarkiu buvo laikoma, kad žmogus serga ir jis privalo būti izoliuotas kaip pavojingas visuomenei narys. Skyrėme didžiulius pinigus sekti viešąją erdvę, visus įmanomus pasisakymus, mes netgi brovėmės į privačią teritoriją ir įrašinėjome žmonių pokalbius. Tokiu būdu ėmėme kontroliuoti viską ir aiškinome tai demokratijos kaina, juk demokratija turi kainuoti, ar ne? Viskas turi savo kainą. Demokratija, kurioje vyrauja chaosas nėra demokratija. Tokie buvo mūsų demagoginai teiginiai, pateikiami kaip tobulos, išvystytos demokratijos privalumai.

Truputį vėliau, kai panaikinome popierinius pinigus (ir tai buvo vėlgi puikus, tiesa, ne mūsų, bet kinų išradimas, nors koks skirtumas, mes pirmieji pilnai jį įgyvendinome) tramdyti nepasitenkinimą tapo dar paprasčiau: tiesiog būdavo laikinai užblokuojama sąskaita bet kokiu pretekstu, tipo, neaiškūs pervedimai, galimas ryšys su terorizmu ir panašios nesąmonės, ir kai pilietis po savaitės badavimo vėl gaudavo galimybę naudotis sąskaita jis jau būdavo lojalus mūsų sistemai.

Mes džiūgavome iš savo sukurto absurdo teatro, krovėmės neįsivaizduojamus pelnus iš įvairiausių nesąmonių, tipo: sugalvojome Lietuvoje statyti pirmą pasaulyje kosmodromą, kuris skraidins pasaulio gyventojus į kosmoso platybes, jau nekalbant apie vėjo jėgaines jūroje, žaliąją ekonomiką, gyvenimą be šeiminių įsipareigojimų ir kita. Už visus šituos cirkus mes gaudavome milijardines pajamas iš kvailų Europos biurokratų, pirkomės namus visame pasaulyje ir kvatojome atvirai į veidą mūsų nupirktos partijos vadukams, kurie džiaugdavosi gavę trupinius muo mūsų puotos maro metu stalo.

Galų gale nusprendėme net pakeisti mūsų valstybės pavadinimą, juk yra pavyzdžių, kai valstybės tą daro: Gruzija, Ceilonas ir daug kitų. Lietuva siejosi su lietumi, o tai atbaidydavo potencialius turistus, taip aiškinome būtinybę pervadinti ir laikinai pasiūlėme M – Komunos pavadinimą. Gyventojų apklausa, kurią mes nupirkome, patvirtino, kad dauguma gyventojų pritaria. Vietoje Gedimino stulpų įtvirtinome tris raudonas tulpes, iš kraštų aukštesnes, per vidurį žemesnę, bet atrodė panašiai į stulpus, tad vėlgi protestų nebuvo. Be to, viskas ir M – Komuna, ir tulpės susidėjo tik iš dviejų spalvų, tai yra raudonos ir juodos, kai kas įžvelgė tame panašumą į nacių simboliką, bet to mes ir siekėme, mes atvirai provokavome priešpriešą, bet ką tu mums padarysi?

Mūsų ateities planuose nupirkti ir visą Europą su jos korumpuota ir apsivogusia vadovybe. Laikykis, Senasis Žemyne, mes ateiname.
 
 Sapnai
 
Prabundu nuo dainavimo. Dainuoja už lango. Tą suprantu dar nepramerkęs akių. Naktis. Bet dainuojantys siluetai apšviesti pilno Mėnulio. Jie plevena ore lyg skalbiniai be kūno. Trečias aukštas. Pakabinti ten jų niekas negalėjo. Greičiausiai šventieji. Pagalvoju ir užsimerkiu. Dainuoja rusiškai. Argi? Nuo tos minties dar kartą pramerkiu akis. Ne šventieji, maži vaikai. Sparneliai tankiai plazdena jiems už nugarų. Angeliukai. Galvoju, kodėl jie neįskrenda vidun, juk šalta, žiema. Tada prisimenu, jog mano langai neperšaunami. Gal pradaryti vėdinimą, jiems užteks plyšio įskristi. Negaliu pajudėti, langų valdymo pultelis irgi kažkur dingęs po lova. Vienas angeliukas neiškentęs ima šlapintis į mano langą. Pasirodo langas nėra toks ir neperšlampamas, jis tik neperšaunamas, tuo tarpu skysčiams pralaidus. Persiverčiu į kitą pusę, bet vaikas manęs nepaleidžia, persekioja savo pistoletu. Pasislepiu po lova. Ten randu ir langų valdymo pultelį. Uždarau langines. Bet persekiotojai jau viduje. Nieko nesuprantu. Mėginu tartis, tipo aš pavargęs, neturiu noro žaisti, man anksti keltis. Angeliukai juokiasi ir šlapinasi man ant galvos. Aš pasiduodu, juokiuosi kartu ir atakuoju juos savo čiurkšle. Tada vėl užmiegu.
 
Kitą rytą mus užklumpa pedofilijos skandalas. Pasirodo kai mes buvome Las Vegase, mūsų istorikas vedžiojosi į namus mokinius ir juos prievartavo. Iš pradžių galvojome skandalą užgesinti pinigais, bet kai naujiena buvo nutekinta į spaudą, supratome, kad mums galas. Todėl palikome mokytoją susidoroti teisėsaugai, o patys su grynais pinigais ir netuščiomis sąskaitomis pasiplovėme į šiltus kraštus. Tikslios vietos nurodyti kol kas negaliu. Tegul viskas aprimsta bent keletą metų. Gal dar sugrįšime. Adios!
 
2022-23, DE