Stipriau susiveržusi savo kuprinės petnešas, Ravena neskubėdama patraukė namų link. Aplink ją bėgiojo nemažas pulkelis vaikų, bet ji jų tarsi nematė, nes mintys buvo nugrimzdusios į vakarykštės dienos įvykius. Juk vis dėlto buvo susitikusi su Neptūnu, tuo, kurį visuomet laikė savo geriausiu draugu. Tačiau ramybės nedavė tai, apie ką jie kalbėjo. Galbūt Neptūnas buvo teisus, kažkaip reikėjo atsikratyti Tasdaru, net jei jis ir buvo saugiai uždarytas požemiuose, bet žaloti ar net žudyti jį galėjo tik toks pat žudikas, kaip jis pats. Ravena nenorėjo, kad jos geriausias draugas taptų žudiku, nelinkėjo to savo artimiesiems. Ji netgi buvo tikra, kad nė vienas iš jų neįstengtų šaltakraujiškai atsikratyti jos tėvu.

Ne, mergaitė papurtė galvą, geriau negalvoti apie tokius dalykus ir negadinti sau nuotaikos. Turėjo džiaugtis, kad pagaliau galėjo susitikti su Neptūnu, o jam net nereikėjo ieškoti savo tėvų. Ji jautėsi dėl jo laiminga, tuo pačiu jai atrodė, kad jie šiuo tuo panašūs, nes abu kurį laiką nežinojo, kas jų tikrieji tėvai. Ravena mąstė ir apie tai, kaip karas su Tasdaru viską sujaukė, nes dauguma jos pažįstamų arba neturėjo tėvų, arba gyveno su globėjais. Tas pats nutiko ir su jos mama. Prisiminus ją suspaudė širdį. Mergaitė niekada net nepagalvojo, kad Arela taip ir nesužinojo, kas jos tikrieji tėvai, o tie, kurie vaizdavosi ją mylintys, iš tikrųjų norėjo ją tik išnaudoti. Jai pačiai viskas susiklostė kur kas geriau, net jei niekada nebūtų sužinojusi, kad jos mama Arela, vis dar turėjo Liną, kuri besąlygiškai ja rūpinosi.

Spardydama po kojomis besipainiojančius akmenukus, Ravena galiausiai grįžo namo. Arela pasitiko ją su šypsena veide, nors atrodė truputį išvargusi.

– Kaip anksti šiandien grįžai iš darbo, – įsispirdama į šlepetes nusistebėjo ji.

– Taip, prastai pasijutau, o ir pietų nepagaminau, tad pavalgysi, ką rasi šaldytuve.

– Gerai. O tau gal reikia kokios nors pagalbos? – mergaitė susirūpinusi atidžiai ją nužiūrėjo. – Atrodai tikrai prastai.

– Nesijaudink, man viskas bus gerai, tai greičiausiai dėl ryšio su Gordonu. Nueisiu prigulti, galbūt pagerės.

Daugiau nieko nesakiusi Arela pranyko koridoriuje. Ravena nesuprato, ką ji turėjo omenyje, bet meldė, kad nieko blogo nebūtų atsitikę ir nuėjo į virtuvę pavalgyti. Po kurio laiko tylą sudrumstė beldimas į duris. Mergaitė jau norėjo eiti, bet Arela išniro iš už posūkio ir atidarė jas pati.

– Siaube, visai buvau pamiršusi, kad planavai užsukti, – prakalbo ji, įleisdama į vidų viešnią. – Sveika atvykusi, seniai tave mačiau.

Kišdama po tekančia vandens srove nešvarų dubenį, Ravena pakreipė galvą į pravertas virtuvės duris, norėdama pamatyti, kas jas aplankė šiandien, nes iš balso viešnios neatpažino. Prie Arelos stovėjo dar visai jauna mergaitė, maždaug Ravenos amžiaus, jos labai ilgi šviesūs plaukai dengė beveik visą nugarą ir krito ant siaurų pečių, o kadangi ji buvo nusisukusi, visiškai nesimatė veido.

– Malonu ir vėl susitikti, – mandagiai nusilenkė ji.
– Ravena, ateik susipažinti su savo pussesere, – iš koridoriaus pašaukė ją Arela.

Mergaitė kiek nedrąsiai perėjo koridorių. Jai atrodė šiek tiek nejauku stovėti priešais nepažįstamąją ir nežinoti, ką jai pasakyti.

– Mano vardas Simfonija, o tu, kiek girdėjau, esi Ravena, – šypsodamasi prakalbo viešnia.

– Taip, – kukliai linktelėjo toji. – Tavo vardas labai gražus.

– Ką gi, Simfonija, gali jaustis kaip namuose, – patylėjusi iškvėpė Arela. – Gal tau paruošti kokių užkandžių?

– Mama, tau juk reikia pailsėti, – sunerimo Ravena. – Mes galime susitvarkyti vienos, jeigu tu neprieštarauji.

– Taip, galime, – vis šypsojosi Simfonija. – Bus puiki proga susipažinti.

Galiausiai Arela sutiko ir palikusi jas koridoriuje užsidarė savo kambaryje. Ravena nejučia nužvelgė pusseserę, kuri tuo metu žiūrėjo į tą pusę, kur pranyko jos mama, žvilgsnis atrodė sunerimęs.

– Arela jaučiasi išties prastai, – prakalbo ji. – Stebiuosi, kaip išvis iki čia atėjo.

– Nejaugi taip blogai? – persigando Ravena.

– Tiesiog leisk jai pailsėti ir viskas turėtų būti gerai.

– Nemanai, kad turėčiau ją prižiūrėti, jeigu kas nors nutiktų?

– Nesijaudink, nieko nenutiks, galime išeiti į kiemą, kad jai netrukdytume. Nori, parodysiu Veidrodžių Karalystę? Ji yra viena iš jauniausių, dažnai ten lankausi, nujaučiu, kad ir tau patiks.

– Gerai, taip ir padarykime, – nors ir šiek tiek abejodama linktelėjo Ravena.

Mergaitė dar nuėjo į savo kambarį persirengti, o iškart po to Simfonija teleportavo ją į kitą vietą. Pramerkusi akis ji suprato atsidūrusi milžiniškoje laukymėje, kurią nuauksino jau besileidžiančios saulės spinduliai. Mergaitės visiškai nekalbėdamos patraukė link medžiais ir paparčiais apsuptos aukštos kalvos. Pasiekusi pakraštį ir praskyrusi paskutinius lapus, Ravena pagaliau atsidūrė nedidelėje, žieduose skęstančioje pievelėje. Apimta jaudulio ji lėtai žengė per minkštą žolę ir grožėjosi atsivėrusia panorama.

Netrukus Simfonija nupėdino prie netoliese gulinčio medžio ir lengvai užsikorė ant susisukusių šaknų, o Ravena atsisėdo ant kamieno ir spoksojo tolyn į akmenis, kuriuos skalavo siaučiančios jūros vanduo.

– Tai sakai, mes pusseserės? – sutrikdė tylą ji, tik dabar pastebėjusi, kokios ryškiai mėlynos Simfonijos akys, tokių dar niekada nebuvo mačiusi.

– Taip, mano tėvas yra tavo mamos brolis. Gyvename Vandenų Karalystėje, Arela dažnai ten lankosi, keista, kad nesusipažinome anksčiau.

– Galbūt todėl, kad ir pati visai neseniai sužinojau, kas yra tikroji mano šeima, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Azryate gyvenu dar tikrai neilgai.

– Taip, žinau tavo istoriją. Ją greičiausiai žino daugelis, juk esi paties Tasdaro duktė, kuri gimė tam, kad sunaikintų pasaulį.

– Aš niekada to nepadarysiu, – sugniaužė kumščius ji. – Niekas manęs neprivers.

– Žinoma, nepanašu, kad galėtum padaryti kažką blogo. Be to, kaip galima tikėti kažkokia Pranašyste? Tik tu pati gali nulemti savo likimą, niekas neuždraus eiti keliu, kuriuo nori.

– Gal tu ir teisi, bet kaipgi kitos pranašystės, kurios jau išsipildė?

– Galbūt kiti per mažai stengėsi, kad pavyktų jų išvengti?

– Tikriausiai tu teisi, bet kiekvienam žmogui lemta nuveikti ką nors gero, o aš gimiau tik tam, kad padėčiau savo tėvui.

– Kodėl taip sakai? – Simfonija nustebusi pažvelgė į ją. – Kiekvienas žmogus padaro ką nors gero, net pats ne visada tai suvokdamas.

Mergaitė minutėlę tylėjo ir apsvarstė jos žodžius. Šiuo metu buvo sutrikusi ir nežinojo, kuo tikėti, nes po to, kai Tasdaras buvo įkalintas, atrodė, kad viskas pasisuko tik į gerą, bet tuo pačiu kirbėjo nujautimas, jog pasaulį galėtų sunaikinti ir be jo, juk jos vidinis demonas niekur nedingo.

– Eime, aprodysiu tau miestą, – norėdama praskaidrinti nuotaiką staiga pasiūlė Simfonija. – Ar tavo mama bus nieko prieš, jei namo grįši vėlai?

– Tikriausiai ne, – gūžtelėjo pečiais Ravena. – Ji kaip tik apsidžiaugs, kad smagiai praleidau laiką, nes pastaruoju metu beveik neišeinu iš namų.

– Puiku, – mergaitė pakilo nuo nuversto medžio ir nubėgo žemyn, o Ravena suskubo iš paskos. Kalvos papėdėje jos pamatė tiltą, nutiestą per srauniai tekančią upę, ir viduryje jo sustojo.

– Pažiūrėk štai ten, – persisvėrė per turėklus Simfonija. – Vanduo toks švarus, jog matyti upės dugnas. Ji giloka, bet reikia geriau įsižiūrėti, pamėgink.

Ravena taip pat persisvėrė per turėklus, bet buvo kiek žemesnė, todėl turėjo pasistiebti.

– Matai? – šyptelėjo Simfonija.

– Matau, nors mano kojos ne tokios ilgos, kaip tavo.

Mergaitės tyliai nusijuokė ir kurį laiką nepratardamos nė žodžio žiūrėjo į spindinčią nuo saulės upę. Simfonija negalėjo įžiūrėti draugės veido pro lygią plaukų užuolaidą, tačiau nujautė, kad jai gera.

– Tai antra iš mano mėgstamiausių vietų, – galiausiai prakalbo ji. – Bet nematei pačios geriausios. Nori, parodysiu?

– Gerai, – atsitraukdama nuo turėklų sutiko Ravena.

Eidamos siauru pievų takeliu, mergaitės netrukus pasiekė miestą. Ravena susižavėjusi dairėsi po plačias, saulės nutviekstas gatves ir paminklus, kurie jai be galo priminė Azryatą. Visame slėnyje buvo išsibarstę daugybė nedidelių gyvenamųjų namų ir kitokių pastatų, tokių, kaip užeigos, aludės ar kavinės, kurių geltoni kaip saulė skėčiai stiebėsi į dangų. Per centrą į vakarus tekėjo plati, vedanti į vandenyną upė, o per ją abi miesto dalis jungė tik du tiltai, esantys skirtingose slėnio pusėse. Aplinkui buvo tylu ir ramu, gatvėmis vaikštinėjo nedaug žmonių, vilkinčių ryškiaspalviais drabužiais, ir jeigu ne jie, Ravena būtų pagalvojusi, kad jos šioje vietoje vienos.

– Štai čia, – netikėtai timptelėjusi už rankos, Simfonija įsivedė ją į seną, jau šiek tiek apgriuvusį netašytų akmenų pastatą. Viduje buvo tamsu, tad teko pasikliauti drauge, kuri ėjo nė kiek nesibaimindama, aiškiai prisimindama kelią.

– Kur mes? – nustebusi paklausė mergaitė, kai užlipus stačiais akmeniniais laiptais jas apsupo daugybė veidrodžių, kabančių taip arti vienas kito, kad nesimatė sienos.

– Pažiūrėk, kiekvienas iš tų veidrodžių yra vartai į vis kitus pasaulius, planetas ar karalystes, – sustodama didžiulės salės viduryje paaiškino Simfonija.

– Ir netgi į Azryatą?

– Žinoma, – nesuabejojusi ji mostelėjo ranka į paauksuotais rėmeliais veidrodį. – Štai čia, jei netiki, gali patikrinti.

Ravena lėtai priėjo ir pažvelgė į lygų stiklą, tačiau jame nieko nematė, tik savo pačios atvaizdą. Simfonija tuo metu ėjo prie kitų veidrodžių.

– Pažiūrėk, čia vartai į Nežinomybės dimensiją, čia į Užmaršties pasaulį, Mozanratą, Sereną, Rubeną, Tamarą, Tamsos dimensiją, Nebūties pasaulį... ir dar daugelį kitų vietų.

Mergaitė šokinėjo tai šen, tai ten, tačiau Ravena nežiūrėjo, vis dar stovėdama prie to paties veidrodžio.

– Tamara? – susiraukusi ji palietė stiklą. – Niekada apie tokią negirdėjau.

– Aš irgi mažai girdėjau, tad kol kas geriau ten nesilankyti.

Veidrodžio paviršius, kurį mergaitė palietė, suraibuliavo kaip sudrumstas vanduo, todėl ji aiktelėjusi atsitraukė. Simfonija jau stovėjo prie skurdžiausiai atrodančio veidrodžio, ir tik priartėjusi Ravena pamatė, kad jis suskilęs.

– O kas čia? – nustebusi paklausė ji.

– Iliuzijų Karalystės vartai, – paaiškino kiek surimtėjusi Simfonija. – Jie taip atrodo, nes prieš daugelį metų Karalystė išnyko. Neklausk, visos istorijos nežinau.

Ravena nieko nesakė, tik sunerimusi dar kartą pažvelgė į apdužusį stiklą.

Tik vakarėjant mergaitės susiruošė namo ir perėjusios miestą sugrįžo prie upelio, kurio vanduo šį kartą atrodė juodas kaip rašalas, tik jame raibuliavo sidabriniai žvaigždžių atspindžiai.

– Ką gi, man jau metas, – nusiminusi iškvėpė Ravena. – Buvo visai smagu.

– Man taip pat, – Simfonija šypsojosi, jos geltoni plaukai spindėjo prieš žibinto šviesą.

– Iki kito susitikimo, – mergaitė jau sukosi eiti, bet dar stabtelėjo. – Beje, leisk paklausti.

– Klausk, ko tik nori.

– Na, jei į karalystes galima patekti pro veidrodžius, ar galėčiau kokiu nors būdu tai padaryti pro bet kurį?

Simfonija ėmė juoktis, atsirėmusi į tiltelio turėklus.

– Ne, vartai į karalystes yra tik tie veidrodžiai, kurie yra Veidrodžių Karalystėje. Bandyti patekti pro kitą būtų beprotybė.

– Taip, beprotybė... – pritarė Ravena.

Po akimirkos ji teleportavosi į Azryatą ir pavargusi grįžo namo. Arela kažko paklausė, bet neaiškiai atsakiusi ji iškart nuėjo į savo kambarį, menkai susivokdama, kas dėjosi aplinkui. Ravena nieko nenorėjo, tik užmigti, todėl griuvo į patalus. Atmintyje kaip viesulas pralėkė miesto gatvės, žiburių atspindžiai, juodas kaip rašalas upelis ir pagaliau mielas, toks malonus veidas, apšviestas blausaus žibinto šviesos. Paskui viskas susijaukė jos pavargusioje galvoje ir sąmonė paskendo visiškoje tamsoje, tarsi įmestas į vandenį akmuo.