Varveklių gyvsidabris kalba apie šviesą,
Kuri nuvoš nuo upių sunkų ledo dangtį,
Žaliais šilkais pridengs dirvoną liesą
Ir klaus kiekvieno – ar geidi gyventi?
Išjudins gyslose net ir karšinčiui sulą,
Kurią per žiemą jis turįs užmiršo,
Vėl žybtels žvilgsny kibirkštys įžūlios,
Vėl skruostai noks aistros raudoniu tirštu.
Tačiau tik mirksnį. Nuo šykštaus varveklio
Sutviskęs lašas caktelės per nosį.
Jis laukto pažado karšinčiui nepasako.
Kada pavasaris? Palauk ir sužinosi...