Penktas skyrius. Žynio auka

Lengva, persišviečianti deivės Fantazijos figūra palinko priešais Gordoną. Žvelgdamas į ją jis nė nemirktelėjo. Šiuo metu galvoje sukosi vienas vienintelis klausimas. Jau kurį laiką apie tai galvojo, bet paklausti delsė, nes nežinojo, kaip deivė į tai reaguos. Pripažino ir tai, kad bijojo, bet atsakymą žinoti privalėjo, kitaip visą likusį gyvenimą neduos sau ramybės.

Žynys pravėrė burną, ruošdamasis prabilti, bet gražioji deivė abiem rankomis švelniai suėmė jam už skruostų. Supratęs, jog tokiu būdu ji perskaitė visas jo mintis ir nebereikės to klausimo ištarti garsiai, Gordonas iškart pasijuto geriau. Jos auksinės akys traukė savo švelnumu ir ramybe, veidas nebeatrodė kaip iškaltas iš marmuro, priešingai, dabar buvo galima išskaityti visas jos emocijas, visą tą rūpestį dėl to, kas jį šiuo metu taip kankino. Delnai dar kurį laiką gaubė jo skruostus, todėl pasidarė šiek tiek nejauku stovėti ir laukti, ką ji atsakys.

– Suprantu tavo rūpestį, Gordonai, bet bijoti nėra ko, – pagaliau prakalbo Fantazija. – Neketiname tavęs kaip nors bausti, tai buvo galutinis žodis.

– Bet kodėl? – pavargusiu balsu ištarė jis. – Nesakau, kad nesu už tai dėkingas, bet privalau žinoti atsakymą. Azara nepasakė Ravenai, kodėl jūsų sprendimas būtent šitoks, o tai ėda mane iš vidaus.

– Nėra jokios rimtos priežasties tave bausti, padarei tai, kas tau atrodė teisingiausia.

– Bet naudoti Chrono laikrodį buvo uždrausta. Privalėjau jį slėpti nuo visų, bet to nepadariau ir galbūt sujaukiau visą ateitį. Galbūt dėl to nežinau, ką toliau turėčiau daryti su Tasdaru, nes Lorena negali regėti vizijų.

– Ateitis nepriklauso vien nuo tavęs. Kad ir kas nutiks toliau, viskas priklausys nuo to, ką kiekvienas iš jūsų pasirinks daryti, – Fantazija pagaliau atleido rankas. – Dėl laikrodžio gali nesijaudinti, tie, kurie apie jį žino, paslapties niekada neišduos. O tu mums parodei, kad kartais reikia nusižengti taisyklėms, norint padaryti kažką kilnaus, būtent todėl ir nenusipelnei bausmės. Nekankink savęs beverčiais klausimais, viskas, ką dabar tau reikia padaryti – atiduoti Godai Žynių simbolį, tik tokiu būdu ji galės tapti pilnaverte žyne.

Gordonas stipriai suspaudė rankoje lazdą, galva automatiškai nusviro, jam nukreipus žvilgsnį į grindis.

– Žinau, bet vis dar negaliu tuo patikėti. Goda dar tokia jauna, ji nepasirengusi perimti tokios atsakingos pareigos.

– Kol nežengsi pirmojo žingsnio, tol ji ir nebus pasirengusi. Privalai pasistengti ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs.

– Bet atsisakęs to simbolio pats negalėsiu būti žynys, – nusiminęs kalbėjo jis, daugiau nebeįstengdamas žiūrėti deivei į akis. – Aš negaliu viso to atsisakyti, padėti žmonėms visada buvo mano pašaukimas.

– Tu ir neprivalai atsisakyti, žinai, kad yra išeitis tai pakeisti, – švelniai šypsojosi ji. – Jeigu neperduosi Godai lazdos, tavo galios galiausiai nusilps iki tiek, kad nebegalėsi jomis naudotis. Tą dieną, kai suteikiau tau naujų galių, jos persipynė su tomis, kurias paveldėjai iš savo tėvų, tad praradęs žynių galią prarasi ir jas.

– O kiek man dar liko? Kiek praeis laiko, kol prarasiu visas galias?

– Sunku pasakyti, kiekvieno žynio galia priklauso nuo jo paties fizinės ir dvasinės būsenos, bet kuo ilgiau delsi, tuo bus blogiau, o tada simbolis taps visiškai nenaudingas nei tau, nei Godai, – Fantazija palinko prie pat jo ir kilstelėjo vis dar panarintą galvą. – Nenoriu, kad taip paprastai pasiduotum, tu vis dar esi man reikalingas. Visiems dievams reikalingas.

– Bet kaipgi Agata? Argi ji neatėjo čia tam, kad užimtų mano vietą?

– Ne, Gordonai, tavo vietos niekas neužims, nebent pats taip nuspręsi.

– Bet ji daug geresnė žynė už mane, ji viską atlieka tiesiog tobulai, o aš darau klaidą po klaidos...

– Ne klaidos nusako tai, kas yra blogesnis. Agata savo širdyje gniaužia užslėptą blogį, štai kodėl niekada negalės užimti tavo vietos.

– Tuomet kodėl nesužinojau anksčiau, kad keliavimas laiku nėra visiškai uždraustas?

– Ne, tu klysti. Buvai vienintelis, kuris žinojo apie Chrono laikrodį, nes niekam kitam negalėjome patikėti šios paslapties. Žinojome, kad net jei ir pažeisi taisyklę, nenaudosi laikrodžio blogiems tikslams, bet negalėjome sakyti apie išimtis, kad apie laikrodį žinotų kuo mažiau žmonių ir nepradėtų tuo piktnaudžiauti. Tau tereikia tik pažadėti, kad naudosi jį tik labai kritiniais atvejais, kitaip būsiu priversta jį iš tavęs paimti ir patikėti kam nors kitam, net jei tavo tikslai ir bus kilnūs.

– Man nerūpi, galite paimti jį dabar, nenoriu užsikrauti sau tokios didelės atsakomybės, ypač kai žinau, ką kitame laikmetyje padarė Nobilijus. Laikrodis bus kur kas saugesnis dievų rankose.

– Ir vėl klysti, laikrodis dievų rankose sukeltų tik dar didesnį chaosą. Nė vienas iš jų dabar nežino, kad jis pas tave, ir kol laikysiesi pažado, tol niekada nesužinos. Be to, laikrodis dar bus reikalingas ateityje, nenoriu, kad prarastum paskutinį šansą išgyventi.

– Ką visa tai reiškia? – nieko nesuprasdamas Gordonas pagaliau pakėlė akis. – Paskutinį šansą?

– Kai ateis laikas, sužinosi daugiau, o dabar turi tik vieną užduotį. Tikiu, kad padarysi tai, kas tau geriausia.

Deivės atvaizdas išblanko ore ir Gordonas liko stovėti vienas savo kabinete. Tik dar daugiau klausimų šėlo jo galvoje, nebegalėdamas daugiau išstovėti jis susmuko kėdėje ir alkūnėmis atsirėmęs į stalą suleido pirštus sau į plaukus. Galvoti sekėsi sunkiai, rytą pradėjo su skaudančia galva ir niekas nepadėjo to skausmo numalšinti. Blogiausia tai, kad didžiąją dalį šios dienos darbų perleido Aristėjui ir dabar jautėsi dėl to kaltas. Greičiausiai Fantazija buvo teisi, jam reikėjo paskubėti ir atiduoti Žynių simbolį Godai, nors nebuvo tikras, ar ji sugebės padaryti tai, ką pranašavo Senasis Žynių pergamentas...

Staiga pasigirdo beldimas ir žynys pakėlė galvą. Jam nespėjus nieko pasakyti durys lengvai atsivėrė ir į kabinetą įžengė jam dar niekada nematyta moteris su nemaža šūsnimi popierių rankose.

– Atleiskite, kad trukdau, bet Aristėjas sakė juos perduoti jums, – maloniai šypsodamasi prakalbo ji, bet pastebėjusi jo sumišusį žvilgsnį pridūrė: – Zaira Keler, atvykau čia dirbti dar tada, kai gulėjote ligoninėje, Aristėjas tikriausiai nepasakė.

– Gerai, užeikite, – sunkiai atsiduso jis. – Kreipkimės vienas į kitą „tu“, nemėgstu formalumų.

– Taip, žinoma, – linktelėjo moteris, dėdama popierius ant stalo.

– Malonu susipažinti, – Gordonas ištiesė jai ranką. – O kiek laiko ketini čia dirbti? Tik trumpam ar ilgesniam laikui?

– Jeigu seksis, planuoju ilgesniam. Atvykstu čia iš Amžinybės, gana tolimas kelias, bet esu įgudusi burtininkė ir teleportuodamasi galiu įveikti nemažus atstumus beveik nepavargdama.

– Tikrai? – susidomėjęs jis nužvelgė moterį. Ji atrodė dar labai jauna, tad buvo sunku patikėti jos žodžiais. – Tada būsi mums labai naudinga.

– Pasistengsiu, nors dar beveik nepažįstu Adarlano. Beje, galiu šio to paklausti?

– Be abejo, klausk, – keldamas vieną iš aplankų paragino jis.

– Na... tai nė kiek nesusiję su darbu, bet ar pas jus prieš keletą mėnesių nebuvo pasirodžiusi mergaitė, vardu Ravena?

Išgirdęs tą vardą, Gordonas akimirką sustingo.

– Taip, buvo, iš kur apie ją žinai?

– Prieš atvykdama į Adarlaną ji lankėsi Amžinybėje ir trumpam buvo apsistojusi mano namuose, taip ir sužinojau, kad jai reikia pas jus... tai yra, tave, – pasijutusi šiek tiek nejaukiai, Zaira panarino galvą. – Žinau, kad praėjo jau nemažai laiko, bet noriu būti tikra, kad mergaitei viskas gerai.

– Žinoma, gali dėl to nesijaudinti, Ravena sėkmingai įvykdė savo užduotį.

– Suprantate, būčiau padėjusi jai ir iškart teleportavusi į Adarlaną, bet tada nė kiek nepažinojau šio miesto. Nespėjau daugiau nieko sugalvoti, Ravena išvyko labai skubotai, tad baiminausi, kad neįstengs pereiti Šmėklų pelkės. O ko jai reikėjo? Kodėl taip skubėjo?

– Labai ilga istorija, kurios, deja, negaliu pasakoti, – menkai šyptelėjo jis. – Dėl visų mūsų gerovės.

Moteris tik supratingai linktelėjo ir mandagiai atsisveikinusi paliko Gordoną vieną kabinete. Jis dar pabandė dirbti ir sutvarkyti visus tuos dokumentus, kuriuos iš jos gavo, bet galvos skausmas trukdė susikaupti, tad nusprendė bent kelioms minutėms išeiti į kiemą įkvėpti gryno oro. Jeigu taip ir toliau, greitu metu nebegalės net atsikelti iš lovos, nors dažniausiai silpnumas užklupdavo bangomis, vieną dieną jis galėdavo jaustis visiškai gerai, o kitą – taip, lyg visą kūną badytų tūkstančiai adatų. Tačiau Gordonas pastebėjo, kad silpnumas apimdavo vis dažniau, ir tai tikrai nereiškė nieko gero.