Sustojau tėviškės laukuos prie kelio,
Kur guli sniego lopinėliai.
Sena žolė pilkais, žaliais kuokšteliais
Baigia ištrint žiemužės pėdas.
 
Dar tik vasaris, metas pūgoms šėlti,
Vaikystėj negalėdavai net kelio rasti,
Bet būdavo taip gera slidėms lėkti
Per lauką baltą, didelį, beveik bekraštį.
 
Dabar tik sausi meldai kalbasi su vėju.
Toliau už jų, matyt, gegužio laukia obelis.
Kaip visados, jam su pavasariu atėjus,
Ji pasipuoš, baltais žiedais apkris.
 
Sustosiu ir tada, ilgiau prie jų pabūsiu,
Aukštai čirens pakilęs vyturys.
Kvepės laukai, bitučių dūzgesio klausysiu,
Žilvičio šakos medumi nulis.
 
Gimti laukai kas metai vis kitokie,
Bet jų gelmėj palikusi styga,
Kuri skambiausią gaidą nuolat groja — 
Aš tau vienintelė esu gimta.