Sekmadienio rytas pasitaikė gražus, tad Neptūnas plačiai atvėrė savo kambario langą, norėdamas įleisti gryno oro. Švelnus vėjelis padvelkė jam tiesiai į veidą, žydintys balti obelų žiedai skraidė aplinkui ir atrodė kaip niekad gera traukti į save visus pavasario kvapus. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą jautėsi toks laimingas, kaip dabar. O kodėl nesidžiaugti? Visų pirma, Tasdaras daugiau nebekėlė grėsmės, todėl jam nereikės ištesėti to nelemto pažado, nors iš tikrųjų nė nebūtų sutikęs, tai padarė tik dėl to, kad atgautų brangakmenius ir galėtų keliauti į Nebūties pasaulį. O antra, Neptūnas jau pagaliau žinojo, kas yra jo tikrieji tėvai. Iš pradžių jautėsi nusivylęs, kad Febas apie juos nepasakė anksčiau, bet tuo pačiu jį suprato ir dėl nieko nenorėjo smerkti. Febas visuomet atstojo jam tėvą, net ir grįžęs pas tikrąjį niekada jo nepamirš ir visą gyvenimą jausis dėkingas už visą tą rūpestį ir meilę.

Apie tai mąstydamas berniukas pasitraukė nuo lango ir išėjo iš kambario. Koridoriuje sutiko Azaliją.

– O, jau pabudai, – nuo ausies iki ausies išsišiepė ji. – Mama ką tik baigė gaminti pusryčius ir prašė tave pažadinti.

– Taip, žinoma, jau einu.

Vos tik įžengė į virtuvę, jį pasitiko keptos kiaušinienės kvapas. Pamačiusi jį Leida suskubo paruošti stalą, prie kurio jau sėdėjo ir Febas.

– Kaip miegojai? – pasiteiravo jis Neptūno.

– Kuo puikiausiai.

– Girdėjau, jau žinai, kas tavo tėvai, – įsiterpė Leida. – Ir kaip tau naujoji žinia?

– Vis dar sunku patikėti, kad Gordonas mano artimas giminaitis, o aš visą laiką su juo bendravau ir to nežinojau, – stipriai spausdamas šakutę kalbėjo jis.

– Vakar po pietų buvau pas jį nuvykęs, – kaltai nusišypsojo Febas. – Nebuvo sunku rasti, bene visi Šešėlių Karalystės gyventojai žino, kur jis gyvena.

– Ir kaip? – susidomėjęs sukluso berniukas.

– Kaip čia pasakius... Gordonas nepalaiko labai stipraus ryšio su savo broliu, galbūt todėl niekada apie jį nekalbėjo. Nežinau, kas tiksliai tarp jų įvyko, nenorėjau per daug klausinėti, bet kaip supratau, Gordonas iki šiol nežinojo, kad tavo tėvas vieną iš savo vaikų atidavė kitai šeimai, tad kai pasakiau jam, buvo labai nustebęs. Jis apskritai nė nežinojo apie ketvirtąjį jo sūnų.

– Keista, – susimąstė Neptūnas. – Kodėl tėvai mane nuo jo nuslėpė? Na, suprantu, kodėl atidavė kitai šeimai, bet šitai...

– Galbūt nenorėjo jo painioti? – gūžtelėjo pečiais Leida. – Na žinai, dėl to, kad patys neaugino savo vaiko, nesivargino apie jį pasakoti kitiems.

– Bet mano tėvai vis dar kartu, taip? – pažvelgė į Febą Neptūnas. – Po to, kai dėl mano žudiko instinkto mama norėjo manimi atsikratyti, tėvas juk siaubingai supyko, ar ne?

– Žinoma, jie vis dar kartu, tikriausiai viską išsiaiškino.

– Ir vis tiek neatvyko manęs pasiimti?

– Greičiausiai tik dėl saugumo, nors dar neaišku, ką nuo ko jie saugoja, galbūt baidosi tavo instinkto.

– Aš irgi apie tai galvojau, bet tai skamba taip nelogiškai ir savanaudiškai, – suraukė antakius berniukas. – Nežinau, ką jie mąsto, bet vieną dieną tikrai išsiaiškinsiu.

Taip bekalbėdami jie nepastebimai papusryčiavo ir sutvarkė stalą. Iškart po to Neptūnas išėjo į kiemą, bet savo kalavijo nepasiėmė, nes treniruotis neketino, juk turėjo bent vieną dieną pailsėti, kaip ir siūlė Febas. Netoliese prie miško buvo jiems priklausančios arklidės, kuriose jis laikė savo mustangą. Kurį laiką šis ganėsi prie Krištolo rūmų, bet po to, kai Neptūnas nugrimzdo į komą, Febas atgabeno jį čia, nes niekas ten nebūtų galėjęs jo prižiūrėti.

– Sveikas, seni, nori pajodinėti? – atverdamas gardą paklausė Neptūnas ir patapšnojo Bastūnui per kaklą. Tas tik suprunkštė iš pasitenkinimo, džiaugdamasis savo šeimininku.

Berniukas neskubėdamas paruošė žirgą ir šis lengva ristele nujojo siauru takeliu. Dar prieš pabėgdamas į Krištolo rūmus Neptūnas jodinėdavo kiekvieną rytą, tad nesusilaikė ir dabar. Jam patikdavo joti per mišką ir klausytis šlamančių medžių ir tolimų paukščių giesmių, tai būdavo pats geriausias būdas nusiraminti, tarytum meditacija, išvalanti visas nereikalingas mintis. O jų dabar buvo begalės, atrodė, kad nuo klausimų sprogs galva, bet užuot aiškinęsis pirmiau turėjo visą informaciją suvirškinti, apmąstyti, kaip prisistatyti savo tėvams. Galbūt jie nenorės jo nė akyse regėti. Bet ne, Neptūnas negalėjo taip galvoti apie savo tėvus, jiems turbūt buvo sunku turėti nepaprastą, o galbūt net ir pavojingą vaiką. Būtent dėl to jis labiausiai ir troško parodyti, kad nepavirto į šaltakraujį žudiką. Nors kas žino, jis dar labai jaunas, instinktas gali pasireikšti vėliau, o tada...

Berniukas papurtė galvą ir apsidairė. Bastūnas ramiai žingsniavo jų įprastu keliuku, kanopos smigo į minkštą žemę, o saulės spinduliai skverbėsi pro netankų lapų ir šakų tinklą ir maloniai šildė kairįjį šoną.

– Gerai, sustosim čia, – tarė jis savo žirgui, kai jie pasiekė nedidelį šaltinėlį, ir nuslydęs nuo balno nuvedė jį atsigerti. Ir pats būtų mielai šokęs į vandenį, bet tik palindo po medžio šakomis ir atsirėmė į kamieną, panirdamas į lapų šešėlių vėsumą. Taip besėdint jo mintys vis klaidžiojo praeityje, kol galiausiai sustojo ties Ravena. Neptūnas planavo negrįžti pas ją tol, kol nesuras savo tėvų, kad ji negalėtų prisijungti prie kelionės, tačiau dabar su ja nesusitikti jokios priežasties nebuvo. Nuo tos minties širdis neramiai suspurdėjo krūtinėje. O ko jam laukti? Galėtų su ja susitikti kad ir šiandien, vis tiek nieko neplanavo veikti. Tikriausiai dabar ji gyveno Azryate su Arela, tereikėjo teleportuotis ir patikrinti.

Pagaliau pakilęs nuo žolės, Neptūnas dar valandėlę pajodinėjo su Bastūnu, o po to palikęs jį aptvare nuskubėjo savo sumanymais pasidalinti su namiškiais.

– Manau, kad labai puiki mintis, – apsidžiaugė Leida. – Būtų į naudą šiek tiek prasiblaškyti, pastarąsias dienas praleidai tik namuose.

– Žinoma, nepamiršk grįžti, – juokavo Febas. – Vis dar esame už tave atsakingi.

– Neptūnas turi merginą! – pasišaipė Azalija ir tvardydama juoką užsidengė burną delnu.

– Ji ne mano mergina! – išraudęs paprieštaravo Neptūnas. – Mes tik draugai.

Nusprendęs daugiau į tai nesigilinti, jis nuskubėjo į savo kambarį persirengti ir tvarkingai susišukavęs plaukus susikaupė teleportacijai. Azryate buvo tik vieną kartą, tada, kai juos su Ravena ten perkėlė Rebeka, bet tikėjosi, kad vietovę prisimins aiškiai. Tačiau baimintis nebuvo ko, pajutęs po savimi švelnų vėjo gūsį, jis iš lėto atsimerkė ir suprato stovintis tiesiai priešais namą, kuriame ir turėtų gyventi Arela su Ravena. Širdis tik dar labiau sutuksėjo iš jaudulio, juk buvo taip arti, vos keletas akimirkų ir pagaliau pamatys savo draugę. Jis nė nepajuto, kaip kojos jau nešė prie durų, o ranka kilo jų belsti.

Duris, žinoma, atidarė Arela. Išvydusi Neptūną ji matomai nustebo, bet tuo pačiu išspaudė šypseną.

– Kaip džiugu tave matyti, tikriausiai atvykai pas Raveną. Ji man sakė, kad kartais su tavimi pabendrauja telepatiškai.

– Taip, buvo labai sunkus laikotarpis, bet dabar jau galiu vaikščioti, tad nusprendžiau pas ją užsukti. Galite ją pakviesti?

– Žinoma, palauk. Ravena turėtų labai apsidžiaugti tave pamačiusi.

Arela pranyko už durų, o Neptūnas prisėdo ant suoliuko, nekantriai laukdamas draugės. Visai netrukus ji pasirodė ant laiptų. Iš pradžių nepastebėjo jo, o kai žvilgsnis nuslydo kiemu ir smigo į jį, akys išsiplėtė iš nuostabos. Arela greičiausiai nepasakė, kad pasirodė būtent Neptūnas, ir jis nejučia šyptelėjo, matydamas tokią draugės išraišką, stebėdamas, kaip negalėdama patikėti ji lėtai ėjo prie jo, o kai buvo jau visai šalia, be žodžių puolė jam į glėbį. Berniukas traukė į save taip išsiilgtą levandų kvapą ir mėgavosi šia laukta akimirka.

– Čia tu? Čia tikrai tu? – atsitraukusi Ravena nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, akyse susikaupė ašaros. – Jau maniau, kad daugiau niekada tavęs nepamatysiu, tik per sapnus. Bet tai ne tas pats, viskas visai kitaip, kai dabar tu čia.

– Taip, aš čia, – nežinodamas, ką pridurti, pasikasė sprandą jis. – Atleisk, kad nepasirodžiau anksčiau, bet tikrai negalėjau. Nuo šiol susitiksime dažniau, pažadu.

– Žinoma, – suskubo linktelėti ji. – Gal nori pasivaikščioti?

– Būtinai, nesu matęs gražesnės vietos už Azryatą.

Vaikai nedelsdami išėjo pro vartelius ir nužingsniavo plačiu taku, iš abiejų pusių apsodintu margaspalvėmis našlaitėmis.

– Ir kaip tau sekasi? – paklausė Ravena. – Ar dabar jau gali pasakyti, kur visą tą laiką buvai?

– Na, nemanau, kad yra prasmė slėpti, – nusijuokė jis. – Buvau pas Febą ir Leidą, gali užsukti ten kada panorėjusi.

– Bet argi nesakei, kad turi kažkokių planų ir nenori į tai įpainioti manęs? Nejaugi aš tau netrukdysiu?

– Prisimenu, ką sakiau, bet man jau nebereikia daryti to, ką planavau. Tiesą pasakius, ketinau ieškoti savo tėvų ir nenorėjau, kad žinotum, bet Febas rado juos pirmiau.

– Tikrai? – apstulbo mergaitė. – Bet tai labai gera žinia. O kas tokie yra tavo tėvai?

– Palauk, tuoj viską papasakosiu.

Pamatęs dešinėje kelio pusėje ežerą, Neptūnas vikriai peršoko turėklus ir nubėgo stačiu kalneliu. Nenorėdama atsilikti, Ravena puolė jam iš paskos ir sustojo tik tada, kai po kojomis pajuto medinį lieptelį. Berniukas nusiavė batus ir atsisėdęs įmerkė pėdas į vandenį. Mergaitė padarė tą patį, visiškai nesibaimindama, kad išsiteps baltą suknelę, ir šiek tiek nedrąsiai prisislinko prie draugo. Galiausiai Neptūnas papasakojo apie savo tėvus. Tai atrodė taip keista, bet ji žinojo, kad draugas nemeluoja, turėdama su juo ryšį galėjo tai jausti. Jis kalbėjo nuoširdžiai ir buvo neįprastai laimingas. Tai jai priminė senas dienas, kai basi jie bėgiojo Sidabrinio Sfinkso upės pakrante, neturėdami jokių rūpesčių.

– Negaliu patikėti, kad praėjo jau beveik metai, kai susipažinome, – nejučia ištarė ji.

Neptūnas pakėlė akis į dangų.

– Iš tikrųjų. Net nepagalvojau, kol nepasakei.

– Atrodo, lyg būtų pralėkusi visa amžinybė, tiek daug visko įvyko. Kai esame dar tik vaikai, mums turėtų rūpėti mokslai ir pramogos, o ne pasaulio ateitis.

– Mes esame Ypatingieji, mūsų pasaulis visiškai kitoks, – berniukas pakreipė galvą, norėdamas pažvelgti į draugę. – O tau rūpi pasaulio ateitis?

– Rūpi, labai, – Ravena susimąsčiusi minutėlę tylėjo. – Ilgą laiką maniau, kad ateitis priklauso nuo manęs. Kai mama papasakojo Pranašystę, kad išlaisvinsiu blogį, taip sukeldama pasaulio pabaigą, jaučiausi kalta dėl savo egzistavimo, bet dabar ateitis pasikeitė ir aš galiu mėgautis savo gyvenimu. Argi tai ne nuostabu?

– Žinoma nuostabu, kodėl dar klausi? Febas visą laiką man pasakojo, kas vyksta aplinkui, žinau, kad Gordonui pavyko įveikti Tasdarą ir niekaip negaliu tuo patikėti.

– Taip, bet po to jis liko sunkiai sužeistas ir visą mėnesį nejudėdamas gulėjo ligoninėje, – Ravena nusiminusi pažvelgė į savo basas kojas, pirštų galiukais švelniai braukdama per šiltą vandens paviršių, kuriame atsispindėjo jos atvaizdas. Ji nebuvo tokia aukšta, kaip draugas, tad sėdėdama ant lieptelio vandens pasiekti beveik negalėjo.

– Suprantu, kaip dėl to nerimauji, bet viskas jau baigėsi, – drąsindamas ją šypsojosi Neptūnas. – Kada pagaliau nustosi būti tokia pesimistė?

– Aš ne pesimistė, tiesiog noriu žinoti, kad viskas gerai.

Neptūnas visa nugara nudribo ant lieptelio ir pasikišęs po galva rankas stebėjo dangumi plaukiančius debesis, o Ravena tylėdama jį stebėjo ir dėkojo visiems galimiems dievams, kad leido jai pabūti paprastu vaiku, pasidžiaugti dabartimi ir nors kartą negalvoti apie ateitį.

– O tu jį matei? – staiga nė nekrustelėdamas prakalbo Neptūnas. – Matei savo tėvą po to, kai jis buvo įkalintas?

– Ne, kodėl klausi? Netiki, kad jis iš tiesų sutramdytas?

– Tikiu, bet... norėčiau pamatyti jį savomis akimis, dėl to ir klausiu. Galbūt žinai, kur tiksliai jis yra.

– Nežinau ir man nerūpi, – mergaitė primerkusi akis įdėmiai nužvelgė draugą. – O kam tau reikia jį pamatyti?

– Turiu jam daug ką pasakyti ir parodyti, kad vis dėlto jis nėra toks baisus, kokiu jį visi laiko, – Ravena matė, kaip stipriai jis suraukė antakius. – Noriu, kad jis kentėtų taip pat, kaip per jį kentėjome mes. Noriu jam atkeršyti už viską, ką padarė.

Mergaitė pasibaisėjusi kurį laiką galvojo, ką jam atsakyti. Jai dar niekada nebuvo tekę matyti draugo taip ryžtingai pasirengusio daryti kažką, kas, jos manymu, nėra teisinga.

– Ne, tu negali paprasčiausiai jam keršyti, – papurtė galvą ji. – Nesvarbu, kiek jis visko pridarė, tai dar nereiškia, kad turi tam teisę.

– O kas man uždraus? Dabar puiki galimybė suduoti galutinį smūgį, jis visiškai silpnas ir nieko negali padaryti.

– Ar tai reiškia, kad turi jį žeminti? – pasipiktinusi Ravena pakilo nuo lieptelio. – Ar tai reiškia, kad turi elgtis taip, kaip mūsų vietoje pasielgtų jis?

– Tu jį gini? – apstulbo Neptūnas.

– Ne, puikiai suprantu, kad pyksti ant jo ir nori atkeršyti, bet kerštas nėra išeitis, – panarinusi galvą ji jau daug tyliau su neviltimi sukuždėjo: – Žudymas nėra išeitis...

– Ir neplanuoju jo žudyti, kažin, ar tai išvis įmanoma.

– Tuomet pažadėk man, kad niekada negalvosi apie kerštą jam. Tai, kad Tasdaras dabar įkalintas, yra pati didžiausia bausmė, kurios jis nusipelnė labiausiai. Atsikratymas juo tik sumažintų jo kančias, bet padidintų mūsų...

– Atleisk, niekada apie tai nepagalvojau, – berniukas taip pat pakilo ir norėdamas ją nuraminti švelniai suėmė už rankos. – Daugiau niekada tavęs taip negąsdinsiu, prisiekiu.