(Kauno Rotušės aikštėje labai įdomią kilnojamą
seno kino teatro instaliaciją aplankius)  
 
Radau slėptuvę nuo gyvenimo.
Galvojau, kad nėra tokios,
Kurioj nieks neieškos, nepersekios
Pavargusio, ar dėl klaidos.
 
Juk kartais gera būti ir vienam,
Kad dar geriau suprastum ir pamiltum,
Norėtum padėkoti artimam,
Jo akyse ir rankose sušilti.
 
Dangus mus myli, bet dažnai baugina
Užklupusiu lietum, žaibais, nakties audra.
Tik dar sunkiau prispaudžia blogos žinios,
Mirties, ligos, nelaimių, baimės sutema.
 
Tada gerai truputį pasislėpti,
Nurimti ir sukaupt daugiau jėgų
Visoms likimo šmėkloms nugalėti,
Gyvent ir džiaugtis vėlei juo šviesiu.
 
„Slėptuvė nuo gyvenimo“
 
Gerai, kada gali joje
Pamiršti savo laiką,
Gražiai pabuvęs kitame,
Grįžti gyvent į aikštę.