Pirmas dalykas, kurį jis pastebėjo atsibudęs, kad buvo prirakintas prie sienos grandinėmis, kurios nuo kiekvieno judesio nemaloniai žvangėjo. Nors galva buvo apsunkusi ir galvoti beveik neįstengė, miglotai bandė suvokti, kur šiuo metu yra. Įtarė, kad požemiuose – sprendė iš šalto ir drėgno oro, nuo kurio net šiurpo oda. Galiausiai prisivertė pajudinti rankas, o kai sunkūs akių vokai pagaliau atsivėrė, bandydamas prisitaikyti prie tamsos apsidairė. Tai iš tiesų buvo požemiai, tuščia akmeninė patalpa su metalinėmis grotomis priekyje. Jis nesuprato, kaip čia pakliuvo, bet žūtbūt reikėjo ištrūkti, jau įtarė, kuo visa tai baigsis.

Staiga šaižiai girgždėdamos prasivėrė grotos. Iš koridoriaus krentanti šviesa neleido atidžiai įsižiūrėti, bet pastebėjo grėsmingą vyrišką figūrą, lėtai einančią jo pusėn. Tik tada, kai ji sustojo, išvydo pakylančią ranką ir stipriai užsimerkė. Patalpą užpildė ausį rėžiantis botago kirtis, kuris kaip perkūnas rėžė jam į pilvą, palikdamas gilią pulsuojančią žaizdą. Tvardydamas riksmą jis sukniubo ant grandinių. Kūnui virpant iš neapsakomos agonijos nugara smigo į dantytą sieną, o antrankiai tik dar giliau įsirėžė į riešus ir kulkšnis. Po to sekė dar keletas kirčių, bet ignoruodamas skausmą jis pakėlė galvą, norėdamas pažvelgti kankintojui į akis, ir...

Pabudo. Kažkas purtė jį už peties.

– Kelkis, tėti, jau rytas!

Sunkiai pramerkęs akis, Gordonas suvokė esantis savo darbo kambaryje. Tikriausiai užmigo tvarkydamas popierius. Nepatogiai gulint ant stalo jam skaudėjo sprandą, tad tingiai pasirąžė ir pažvelgė pro langą. Saulė buvo pakilusi virš horizonto, o laikrodis ant sienos rodė beveik dešimtą ryto. Jeigu nebūtų šeštadienis, jau dvi valandas vėluotų į darbą.

– Tu turbūt persidirbai, – šyptelėjo Goda, bet jos veide Gordonas sugebėjo įžiūrėti susirūpinimą. – Jeigu nori, gali eiti į lovą.

– Ne pirmas kartas, Goda, geriau išgersiu kavos.

– Puiku, aš tau padarysiu, – suskubo mergaitė ir daugiau nelaukusi, kol jis ką nors pasakys, išbėgo pro duris.

Gordonas tik sunkiai atsiduso ir sutvarkęs stalą nuėjo palįsti po dušu ir persirengti. Pastaruoju metu buvo sunku susikaupti ties darbais, galbūt dėl to turėjo dirbti naktimis ir skirti mažiau laiko miegui, nors išėjęs iš ligoninės jautėsi kur kas geriau. Bet greičiausiai dėl visos šios maišaties galvoje kalti buvo tie keisti košmarai, lankantys jį kiekvieną naktį. Jis nujautė, kad tai kažkoks ženklas, bet negalėjo suprasti koks. Galbūt įspėjimas, kad turėtų saugotis, o gal pagalbos šauksmas. Tačiau kam tos pagalbos reikėjo? Ir kodėl bandė susisiekti būtent su juo? Tai buvo didžiausia mįslė, neduodanti ramybės jau ilgiau nei pusmetį, tačiau reikėjo suimti save į rankas, galbūt suklydo ir tai tik paprasčiausi košmarai.

Nuėjęs į virtuvę, Gordonas rado dukterį, jau baigiančią ruošti kavą. Kartu jie pasigamino pusryčius, bet neįprastai tylų jų rytą sudrumstė beldimas į duris.

– Lina? – vyras nustebęs atvėrė jas plačiau. – Senokai matyta, kur visą tą laiką buvai?

– Atleisk, negalėjau sakyti, – menkai šyptelėjo ji. – Palikau Rodžerį ir persikėliau gyventi kitur, o kad jis manęs nerastų, turėjau nuo visų atsiskirti.

– Tikrai? – kilstelėjo antakius jis.

– Vienintelė Ravena žino, kur tiksliai gyvenu, bet liepiau jai niekam nesakyti. Galbūt dabar Rodžeris jau bus aprimęs ir nebandys manęs ieškoti, tad pamaniau, kad aplankysiu tave.

– Suprantu, – susimąstė Gordonas. – Ir vis dėl to dar turėtum pasisaugoti, Rodžeris niekada nepasiduoda.

– Žinau, bet negaliu visą laiką slėptis, vienatvė mane jau dusina, – jiems pasiekus virtuvę, moteris patogiai įsitaisė prie stalo. – Tiesa, dar turiu Agnesę, bet didžiąją dalį laiko ji praleidžia mokydamasi, o aš tuo metu dirbu.

– Ir ką su ja darysi? Turiu omenyje, Melburnas norėjo, kad pasakytum jai tiesą, bet dabar taip pat nežino, kur tu gyveni.

– Neplanuoju jam atiduoti Agnesės. Galbūt ji ir nusipelnė žinoti tiesą, bet pati greičiausiai supras, kad nevertėtų pasitikėti savo tikruoju tėvu. O jei vis dėlto norės praleisti laiką su giminaičiais, su jais galės supažindinti Lorena, ji juk Melburno brolio žmona.

– Taip, tu teisi, buvau visai pamiršęs... – nutęsė žynys. – Gal nori kavos?

– Ne, ačiū. Tiesą pasakius, atėjau čia ne šiaip tavęs aplankyti. Norėjau paprašyti paslaugos.

– Kokios? – susidomėjęs jis prisėdo šalia jos.

Prieš atsakydama ji akimirką abejojo, ar Gordonas tikrai išpildys jos prašymą.

– Norėčiau pamatyti Tasdarą. Ar galėtum man parodyti, kur jis užrakintas?

– O kam? Viskas jau ir taip aišku, jis uždarytas požemiuose ir nieko negali padaryti, ką nori pamatyti ten nuėjusi? Be to, nieko jam nepasakysi, šiuo metu jis užburtas ir abejoju, ar vertėtų rizikuoti...

– Nesijaudink, neplanuoju su juo kalbėti, noriu tik pamatyti. Vis dar sunku patikėti, kad viskas baigta, ir dėl to turime dėkoti tau, jeigu nebūtum panaudojęs amuleto, Tasdaras ir toliau būtų laisvėje.

– Tik jau nereikia persistengti, – paniuręs jis nukreipė žvilgsnį į langą, pro kurį buvo matyti tankiai suaugę Šešėlių girios medžiai. – Didžiausia mįslė, kaip Elizai pavyko sukurti tokį galingą amuletą ir kodėl taip ilgai nuo mūsų slėpė, juk galėjome jį panaudoti kur kas anksčiau. Suprantu, kad amuletas vienkartinis ir ji laukė tinkamos progos, bet...

– Geriau vėliau nei niekada, – gūžtelėjo pečiais Lina. – O tu paskubėk, po pietų neturėsiu laiko, tad geriau į požemius keliauti anksčiau.

Gordonas galiausiai sutiko ir skubiai ištuštino kavos puodelį. Jiems einant pro duris, Goda pagavo neramų tėvo žvilgsnį, bet per daug apie tai negalvodama išlydėjo juos į kelionę. Gordonas dar nusigriebė apsiaustą, nors oras atrodė pakankamai šiltas, kaip ir Žvejų kaimelyje, dabar čia buvo gana saulėtas balandžio mėnuo.

– Tiesa, o kur tu dabar gyveni? – paklausė Gordonas. – Jei jau negalėsime su tavimi susisiekti telepatiškai, bent jau žinosime, kur teleportuotis.

– Abejoju, ar galiu sakyti, mus vis dar gali šnipinėti Edenas. Prisimeni, kaip buvo praeitą kartą? – priminė ji. – Juolab kai dabar Rodžeris ieško ne tik Felicijos, bet ir manęs, gali pasamdyti daugiau šnipų. Jiems vis tiek nepavyks manęs susekti, nes teleportuosiuosi ir jie nežinos kur.

– Suprantama, – nusišypsojo žynys. – Tada susiskambinsime.

– Šiuo metu neturiu telefono, beveik visus daiktus išmečiau arba palikau sename name, bet vos tik įsigysiu naują, iškart tau paskambinsiu.

– Gerai, įsikibk man į ranką, teleportuosimės prie požemių.

Lina tik linktelėjo ir visai netrukus jie jau buvo vietoje. Pastatas, priešais kurį stovėjo, net neatrodė panašus į požeminį kalėjimą. Tai buvo raudonų plytų statinys su aukštomis tvirtomis sienomis. Moteris žinojo, kad kur kas svarbiau, kas slypėjo kalėjimo viduje, o ne išorėje, bet kad ten patektų, visų pirma teko praeiti apsaugą. Viską saugojo tiek sargybinių, kad nesimatė nė vieno tuščio koridoriaus, pro kurį galėtų prasmukti kaip nors iš požemių ištrūkę kaliniai, ir Lina svarstė, kiek jų čia galėtų būti ir kokio tipo nusikaltimus jie atliko, kad pakliuvo būtent čia.

Jeigu ne Gordonas, kuris buvo šios Karalystės valdovas, greičiausiai jai nebūtų pavykę net pažvelgti į tą pusę, kurioje įkalintas Tasdaras, o dabar viskas vyko taip sklandžiai, jog ji nė nepajuto, kaip kojos jau nešė prie kameros. Ji žinojo, kad jis viduje, nereikėjo nė sakyti. Mėgaudamasi kiekviena požemiuose praleista sekunde, moteris pro grotų plyšius žiūrėjo į demoną, kuris šiuo metu buvo toks bejėgis, jog net nežinojo, kaip paniekinančiai žvelgia į jį tie, kuriems jis visuomet kėlė didžiausią grėsmę.

Visą tą laiką, kol jie stovėjo, Gordonas nepratarė nė žodžio, svarstydamas, ko iš tiesų čia prireikė Linai. Nuojauta kuždėjo, kad ji planavo kažką daugiau, bet jis nebuvo tikras ir buvo pasiruošęs bet kam.

– Atrakink grotas, noriu prieiti arčiau, – staiga prakalbo Lina.

Jos balse Gordonas įskaitė neapykantą, kurią ji taip stengėsi nuslėpti, tad akimirką dvejojo, ar tikrai vertėtų rizikuoti.

– Jis nieko nepadarys, kas atsitiks, jei pažiūrėsiu iš arčiau? – pastebėjusi jo neryžtingumą bandė įtikinti moteris.

Žynys galiausiai pasidavė ir kreipėsi į sargybinius, visą laiką stovinčius iš abiejų kameros pusių. Ir štai, grotos girgždėdamos atsivėrė. Lina nė kiek nedvejodama tvirtais žingsniais priėjo prie demono. Jis kabojo ant grandinių prie pat sienos, sukaustytos rankos buvo ištiestos į šonus, galva šiek tiek nusvirusi, juodi išsitaršę plaukai dengė dalį veido. Jis buvo užburtas miego burtu, ir todėl atrodė toks ramus, jei tik Lina nežinotų, ko jis pridirbęs, jokiu būdu nepatikėtų, kad šis ramus veidas priklauso demonui. Bet net ir žinant tai atrodė taip nerealu. Tiek metų teko gyventi baimėje, kad šis padaras sukels pasaulio pabaigą, atims gyvybes daugeliui žmonių, bet štai kaip viskas pasisuko. Ir tai tebuvo jo paties kaltė, jis juk mėgo žaisti ir manipuliuoti žmonėmis, užuot iškart juos nužudęs.

Gordonas stovėjo kiek atokiau. Puikiai suprato jos jausmus, ir pačiam viskas atrodė tarsi sapnas. Gilus, tas, iš kurio niekada nepabus. Viskas baigta. Tie žodžiai įkyriai kalė jo galvoje kaip kokiu kūju, bet niekaip nesugebėjo įkalti iki galo. Galbūt todėl, kad kažkur už pasąmonės ribų kirbėjo mintis, jog čia kažkas ne taip...

– Niekše, atsiimsi už tai, ką padarei, – suraukusi antakius spjaute išspjovė Lina. – Viskas, ko dabar trokštu, kad mirtum.

Tuo metu ji sumurmėjo burtažodį ir jos rankoje sušvito durklo ašmenys. Tai pamatę sargybiniai norėjo ištempti ją iš kameros, bet Gordonas mostelėjo ranka.

– Viskas gerai, aš susitvarkysiu.

Jis beveik be garso priėjo prie Linos, stebėdamas, ką ji planuoja daryti su durklu, o ji tvirtai gniaužė jį rankoje, neatitraukdama akių nuo demono. Mintis, kad dabar jis bejėgis, ją tarytum apsėdo, juk tebuvo tik vienas vienintelis žingsnis ir jai daugiau niekada nebeteks matyti to veido...

– Ir kaip planuoji jį nužudyti? – tylą sudrumstė ramus Gordono balsas. – Tasdaras nemirtingas, jei jį sužeisi, žaizdos iškart užsitrauks.

– Bet jo galios buvo užblokuotos to amuleto, ar tai nereiškia, kad dabar įmanoma jį nužudyti?

– Jo žaizdos užsitraukia ne dėl to, kad jis naudoja galias, o todėl, kad yra demonas. Amuleto galia nuo to nepriklauso.

– Na ir kas? Perversiu jam širdį ir stebėsiu, kaip jis nukraujuoja ir miršta. Kažkoks būdas turi būti, kažkaip įmanoma juo galutinai atsikratyti.

Gordonas daugiau nieko nesakė, ir nors visiškai nepritarė jos veiksmams, per žingsnį atsitraukė. Niekaip negalėjo suprasti, iš kur susikaupė tiek neapykantos, dar niekada nebuvo jos tokios matęs ir tai jį ne tik stebino, bet ir baugino. Tuo metu Lina viena ranka sugriebė Tasdarui už galvos ir šiek tiek kilstelėjusi nukreipė durklą prie kaklo. Gordonas jau nebežiūrėjo ton pusėn, jo žvilgsnis slydo akmenine kameros siena.

Sekundės bėgo viena po kitos. Praėjo minutė... o gal ir dešimt. Rankos iš lėto nusviro, durklas išslydo iš delno ir terkštelėjo ant grindų. Lina užsidengusi veidą susmuko tiesiai priešais Tasdarą. Jos pečiai virpėjo. Gordonas be žodžių priėjo ir atsiklaupęs šalia tvirtai ją apkabino. Jos jausmų daugiau nebesugebėjo suvokti, tik žinojo, kad jai skaudu. Bet to tikriausiai užteko.

– Aš negaliu... negaliu... – vos girdimai sukuždėjo moteris. – Tasdaras tiek daug visko padarė, jau maniau, kad sugebėsiu pralieti jo kraują... aš tokia bailė...

– Tu nesi bailė, – paneigė jos žodžius žynys. – Tu nesi tokia, kaip Tasdaras. Žinai, kad visą gyvenimą negalėtum atleisti sau. Tasdaras pridarė daugybę neatleistinų dalykų, bet nužudę jį mes netaptume geresni už jį patį.

– Bet ką daugiau mums belieka daryti? Nejaugi planuoji laikyti jį čia visą amžinybę? O jeigu kas nors atsitiks? Jeigu jis įveiks amuleto galią ir iš čia ištrūks? Kas tada laukia mūsų?

– Negalvok apie tai, Lina, aš tau negaliu atsakyti, – slogiai sukuždėjo jis. – Jeigu nori, galime iš čia išeiti.

Tačiau ji tylėjo ir minutėlę žiūrėjo į Tasdarą, bandydama įsivaizduoti pašaipią šypseną jo veide, kai jis triumfuoja matydamas, kaip jai sudrebėjo ranka. Jis buvo taip arti mirties, taip arti, kad diegė širdį. Pasisekė, ir vėl laimėjo, tik šį kartą nieko nedarydamas.

– Tu... tu manęs nesustabdei, – pakėlusi akis Lina netikėtai pažvelgė į Gordoną. – Kodėl? Nejaugi žinojai, kad nesugebėsiu?

Jis tik sunkiai atsiduso, vis dar laikydamas ją savo glėbyje. Taip, jis žinojo, visą tą laiką žinojo. Lina nebuvo iš tų, kurie galėtų žudyti nė kiek dėl to nesigailėdami.

– Aš pridariau tiek klaidų, turėtum manęs nekęsti, – pro ašaras sukuždėjo ji, stipriai gniauždama jo marškinius. – Tai aš kalta dėl to, kad Tasdaras tave sužeidė, kad visą mėnesį gulėjai be sąmonės.

– Ką tu kalbi? – nieko nesuprasdamas jis iš lėto atleido rankas. – Tu dėl nieko nesi kalta.

– Dar ir kaip kalta. Tu planavai mus išvaduoti tyliai, kad nereikėtų susidurti su Tasdaru, bet aš sukėliau požemiuose tikrą chaosą. Jei tik būčiau žinojusi, kad Ravenai pavyko pasiekti savo tikslą, nebūčiau ėmusi to prakeikto durklo ir bandžiusi pabėgti pati...

– Nekaltink savęs dėl to, kas įvyko, svarbiausia, kad dabar man viskas gerai, – švelniai paglostęs jos pečius, Gordonas palengva atsistojo ir ištiesė jai ranką. – Na, eisime?

– Taip, žinoma, – suėmusi save į rankas, moteris pakėlė nuo grindų durklą. – Atleisk, kad nesusilaikiau, man tiesiog visko per daug.

– Nieko tokio. Jeigu nori, gali išsipasakoti.

– Ačiū, man jau truputį geriau.

Netrukus jie paliko požemius ir grįžo namo. Gordonas dar ilgą laiką negalėjo pamiršti to, ką matė. Ir pats šiuo metu jautėsi paskendęs visiškoje nežinioje. Lina buvo teisi, jie privalėjo kažko imtis, negalėjo visą amžinybę laikyti Tasdaro požemiuose, nes net ir ten nebuvo pati geriausia vieta. Tačiau ką daryti, kad netektų pralieti jo kraujo?