Ūžavo pernakt pūga,
Pusnys užrėmė duris.
Jau pasaulio pabaiga!
Kas duris atidarys?
 
Skambinu tūlam kaimynui             
Ir sakau, kad jo katė
Vakare apsipažino…
Tai ne mano juk kaltė!
 
Kiurkso ji dabar prie pečiaus,
Murkia pieno prisilakus.
Tu ateik, pabūsi svečias.
Mano Rudžio piktos akys
 
Nes šnairai į Betę žiūri.
Nemanau, kad jam patinka,
Kad ši Rudžio guoly guli
Ir vaidina šeimininkę.
 
Žiū, kaimynas jau artėja –
Kasa sniegą net suplukęs,
O kaimynė tripinėja
Su šlepetėm ir be striukės.
 
Atnešė narvelį katei –
Betė tik kreivai pažiūri…
Su kaimynu ir kaimyne
Revizuojam baro tūrį.
 
Jei už lango dribsniais sninga,
Jeigu snygis lyg košmaras,
Visada bendraut prasminga –
Svarbu, būt netuščias baras.