Plačiai pravėręs laukujes duris, Neptūnas giliai įkvėpė gaivaus pavasario oro. Po visų tų įvykių Senuosiuose Atakanos požemiuose ilgą laiką buvo priverstas gulėti lovoje, tačiau dabar jautėsi kaip niekad gerai, juk praėjo jau tiek laiko. Žaizdas, kurias paliko užnuodytos strėlės, užsigydyti buvo sunku, bet jos seniai užsitraukė ir jis pagaliau galėjo vaikščioti, tad tesėdamas sau duotą pažadą kiekvieną dieną treniravosi kalaviju ir bandė geriau įvaldyti savo galias. Didelės pažangos jis kol kas nepadarė, bet džiaugėsi, kad bent jau galėjo užsiimti kokia nors įdomesne veikla, o ne visą dieną gulėti lovoje, skaityti knygas ar galvoti, ką tuo metu veikia Ravena.

Treniruotis jis planavo ir šiandien. Diena atrodė graži, švelnus ir šiltas vėjelis kedeno ilgus plaukus, kuriuos jis buvo susirišęs į uodegą, nes treniruočių metu jie ypač trukdydavo. Febas kartą siūlėsi jį apkirpti, bet Neptūnas atsisakė, mat norėjo turėti ilgus plaukus, nes tik tokie jam tiko geriausiai, todėl apie tai jie daugiau niekada nekalbėjo. Net ir dabar, kai viduryje kiemo jis į visas puses taikliai smaigstė kalaviju į nematomus priešininkus, juoda uodega draikėsi už nugaros.

Berniukas sustojo tik tada, kai kaktą išpylė prakaitas, ir nudribęs ant vešlios pievelės nukreipė akis į dangų. Praėjo jau nemažai laiko, kai per sapnus bendravo su Ravena, bet kadangi turėjo su ja stiprų ryšį, žinojo, kad ji pagaliau įveikė depresiją ir atgavo savo galias. Ir vis dėlto, pastaruoju metu jis kur kas labiau buvo užsiėmęs savimi ir visiškai nerado laiko su ja susisiekti dažniau, juk negalėjo kiekvieną kartą naudotis jų sukurtu ryšiu ir brautis į asmeninę jos erdvę...

– Nemanai, kad jau gana? – staiga pasigirdo Febo balsas netoliese.

Neptūnas pakėlė galvą ir išvydo jį prieinantį, bet taip ir liko gulėti žolėje. Febas netrukus įsitaisė šalia jo.

– Gulėdamas lovoje praradau savo formą, privalau treniruotis, – tvirtu balsu prakalbo Neptūnas.

– Žinau, bet nepamiršk, kad poilsis taip pat labai svarbus.

– Negaliu ilsėtis, kai žinau, ką pažadėjau Tasdarui. Jis niekada nuo manęs neatstos, kol neprivers to pažado ištesėti.

– O aš manau, kad persistengi, – netikėtai šyptelėjo jis. – Tasdaras daugiau nebetrukdys tau.

– Iš kur taip gerai žinai? – sutriko berniukas. – Nejaugi pamiršai, ką jis sugeba?

– Žinoma ne, kaip galėčiau pamiršti? Tasdaras pridarė nemažai žalos, bet jo karaliavimas baigėsi, jis įkalintas požemiuose.

– Nejaugi? – negalėdamas patikėti, Neptūnas pašoko nuo žemės. – Tai greičiausiai tik labai geras sapnas, ar ne?

Febas taip pat pakilo ir mostelėjo ranka, kviesdamas jį į vidų.

– Eime, tuoj viską papasakosiu, o tada tu suprasi, kad tai tikrų tikriausia tiesa.

Neptūnas nusekė iš paskos ir kol jie ėjo, Febas trumpai nupasakojo viską, kas įvyko pastaruoju metu. Berniukas įdėmiai jo klausėsi, vargiai galėdamas suvokti, jog tai iš tiesų tikra, o svarbiausia, jeigu ne Ravena ir Gordonas, visa tai nebūtų įvykę ir Tasdaras vis dar džiaugtųsi savo laisve. Tačiau netrukus visas mintis nustelbė faktas, kad Krištolo rūmų nebėra. Net kumščiai gniaužėsi iš pykčio, kad tuo metu nieko negalėjo padaryti.

– Nesijaudink dėl to, – ramino jį Febas. – Krištolo rūmus mes galime atstatyti.

– Ne, tu nesupranti, – vis labiau tūžo Neptūnas. – Ten aš buvau paslėpęs Azaros knygą, prieš išvykdama ji liepė man ją saugoti, kad prireikus galėtų ją susigrąžinti.

– Kokią knygą? – apstulbo vyras. – Kas čia vyksta?

– Tai labai galingų burtų knyga, – ėmė aiškinti jis. – Azara turėjo kažkokių planų, kurių man, žinoma, neišdavė, bet kai Krištolo rūmų nebėra, aš negalėsiu jai tos knygos atiduoti.

– Palauk, dabar jau visai nieko nesuprantu, juk Azara turėtų būti dingusi, argi ne taip?

– Ne dingusi, o slapstosi, – patikslino berniukas. – Nežinau nuo ko, bet beveik prieš dvejus metus ji buvo pasirodžiusi Krištolo rūmuose ir perdavė tą knygą man. Iki šiol nieko nesakiau, nes ji prašė manęs tylėti.

– Vadinasi, ji tikrai planuoja grįžti, kaip ir sakė Ravenai, kai ji buvo nuvykusi į praeitį?

– Taip, – linktelėjo jis. – Bet knygos vis tiek nebėra. O kas, jeigu joje buvo kažkas labai svarbaus, ko ateityje reikės Azarai?

– Dėl to gali visiškai nesijaudinti. Kalbėdamas, kad galime atstatyti Krištolo rūmus, turėjau omenyje burtus. Tokiu būdu ne tik atstatysime rūmus, bet ir atkursime viską, kas juose buvo.

– Tikrai? – jo akyse žybtelėjo vilties kibirkštėlė. – Tu tikrai taip gali?

– Teks išnaudoti be galo daug energijos, bet toks būdas įmanomas. Jeigu norėsi, galėsi šiek tiek prisidėti prie atkūrimo, nors nesi įgudęs burtininkas ir gali labai greitai išeikvoti visas jėgas.

– Būtinai prisidėsiu. Nesvarbu, kiek jėgų išnaudosiu, žūtbūt atkursiu rūmus.

– Labai gerai, kad taip nusiteikei, – džiaugėsi Febas. – O kada planuoji vykti ieškoti savo tėvų?

– Greitai, tikriausiai iškart po to, kai atkursime rūmus, – berniukas sunerimęs pažvelgė į jį. – O kodėl klausi? Vis dar nenori manęs išleisti?

– Ne, Neptūnai, tiesiog... – staiga apniukęs vyro veidas privertė jį dar labiau sunerimti. – Turiu tau kai ką prisipažinti. Tai susiję su tavo tėvais, dėl to ir klausiau, kada išvyksi.

– Apie mano tėvus? – sukluso jis. – Sakei, kad jų nepažįsti.

– Tiesa, mes su jais nebendravome tiek, kad žinotume, kas jie per žmonės, bet tu juk nešioji jų pavardę, ar ne?

– Taip, bet gyvendamas Žemėje niekaip nesugebėjau atrasti žmonių tokia pavarde, tikriausiai jie gyvena kitose karalystėse. Būtent dėl to ir planuoju išvykti. Greičiausiai pradėsiu nuo Dvasių Karalystės, ji arčiausiai Arachrato.

– Neskubėk, Neptūnai, tau net nereikės ieškoti savo tėvų, nes mes su Leida jau išsiaiškinome, kas jie tokie.

Neptūnas tuo metu kėlė stiklinę su vandeniu, o išgirdęs tokius netikėtus žodžius vos neišmetė jos iš rankų.

– Nuo kada? – šiek tiek piktokai paklausė jis. – Kiek laiko slepiate nuo manęs tiesą?

– Mes ir patys sužinojome visai neseniai, tau prieš pabundant iš komos. Ir neplanavome to slėpti, tiesiog norėjome, kad pirmiau pasveiktum ir atgautum visas jėgas.

Ištuštinęs stiklinę, berniukas kelis kartus perėjo virtuvę, o Febas kantriai laukė, kol jis ką nors pasakys. Nebuvo tikras, ar jis pyko, ar džiaugėsi, kad pagaliau išaiškės visa tiesa, bet žinojo, jog gaišdamas tik dar labiau viską pablogintų.

– Na gerai, suprantu, kad norėjote mane apsaugoti, – įsitaisydamas prie stalo galiausiai tarė jis, stengdamasis suvaldyti jaudulį. – Tik kas jie tokie? Kas mano tėvai?

– Persėjas Amadėjus ir Šiva de Gosbekai, Dangaus Karalystės valdovai.

– Dangaus Karalystės valdovai? – išpūtė akis Neptūnas. – Tu tikras?

– Taip, sutampa ne tik pavardės, bet ir vardai, argi tai nieko nesako? Panorėjęs galėtum labai lengvai juos rasti, jie gyvena Dangiškuosiuose rūmuose, turbūt kiekvienas Ypatingasis, gyvenantis Dangaus Karalystėje, galėtų pasakyti tikslų kelią. Beje, pamiršau pasakyti vieną smulkmenėlę – tavo tėvas yra Gordono brolis.

– Gordonas irgi de Gosbekas? – negalėdamas patikėti, Neptūnas taukštelėjo sau per kaktą. – Jei tik būčiau prašęs jo pagalbos, viskas būtų paaiškėję kur kas greičiau.

– Yra kaip yra, – giliai įkvėpė Febas. – Tuo pačiu sužinojome, kad turi tris brolius: Tronheimą, Alebastrą ir Arėją.

– Tronheimas ir Alebastras? Tie patys Praeities ir Ateities vartų saugotojai, apie kuriuos pasakojai? – vis dar sunkiai galėdamas priimti tai, ką sužinojo, jis ranka persibraukė sau per veidą. – O jau maniau, kad daugiau niekas negali manęs nustebinti...

– Atleisk, kad taip ilgai delsėme, viskas tik dėl tavo saugumo, juk vis dar esi mums brangus.

– Žinau, sakiau, kad puikiai jus suprantu, todėl nepykstu. Ir vis dėlto keista, nes atsakymas buvo taip arti, bet mes to nė neįtarėme. O ir Gordonas niekada neminėjo, kad turi brolį, mes su juo nelabai kalbėdavome apie asmeninius dalykus, dažniausiai kreipdavausi į jį tik tada, kai prireikdavo pagalbos.

– Gaila, bet nepažįstu jo, galbūt viskas būtų pasisukę kiek kitaip, – apgailestavo Febas. – Ir ką darysi dabar, kai jau žinai visą tiesą? Iš karto išvyksi pas savo tėvus?

– Ne, neketinu taip greitai. Žinau, ką sakiau prieš tai, bet dabar, kai pasakei, kokias aukštas pareigas jie užima, pirmiausia privalau viską apgalvoti.

Neptūnas pakilo ir daugiau nieko nesakęs lėtai išėjo į koridorių. Tuo pačiu jis džiaugėsi, kad taip ilgai spręstas klausimas pagaliau buvo išaiškintas, bet nuojauta kuždėjo, jog nuo šiol bus tik dar sunkiau, juk jo tėvai ne šiaip paprasti žmonės, o Dangaus Karalystės valdovai. Karalystės, nuo kurios priklausė visų kitų karalysčių likimai...