Glėbio ankštį išaižė ištikęs senatvinis gruodis.
Tarsi dyvinas sapnas kadais paragauta pilnatvė.
Ne aistra patirta, bet mėšlungis sujaukia paklodę.
Ką beliudyt gali, kai apdrungęs, apkurtęs, apakęs?
Prokuroras? Teisėjas? Nejuokink - bedantis bambeklis.
Kelmui tirštą šešėlį parūpina nuosavos atžalos.
Visos naktys dabar miego medui ir prėskos, ir seklios,
Ir baugu prasižiot, nes išsprūs neįvykdomas pažadas.
Dievagojies "rytoj"? Nežinai, ar sulauksi šio vakaro.
Tarsi nuosprendį skelbdamas laikrodis tiksi ir tiksi, ir tiksi.
Gyveni? Gyvenai. Ir kažin, ar nebuvo tai pasaka -
Nes iš veidrodžio stebi karalių seniokas, elgeta likęs.
Eisi melst ne tiek duonos, kiek glėbį pripildančio svaiginio,
Iki tol tavo kūnas kol užmūrys tave į vienutę.
Tiesia baltą drobulę ant odos netirpstančios snaigės.
Kiek tos valios belikę - ar būt, ar nebūti?..