(Raudonuoja gudobelės Nevėžio lankose)
 
Niekas nenuskynė, nenulesė paukščiai.
Gal ir jiems ši žiema per lengva?
Neuždengė sniegas, nepakando šalčiai,
Pasišiaušusi pieva miega pilka.
 
Gudobelėlė.
Taip pavasarį stengės žydėti,
Šakas, šakeles baltu debesiu klostė.
Bites ir kamanes kvietė viešėti,
Kad galėtų uogelės saulėje nokti.
 
Užaugo uogelės, saulėj prinoko,
O rudenį vėjas nudraskė lapus.
Liko paliko medelis raudonas,
Lyg būtų išpylęs kažkas jam dažus.
 
Žvelgi ir svarstai – aš čia sodas, ar pieva?
Prinoktų taip vyšnios, jas nuskintų tikrai.
Galėjau ir aš prisirinkti puodelį ne vieną,
Juk gudobelės vaisiai — širdelei vaistai.
 
Reikės vėl gegužyje žiedus sukrauti,
Pasklis debesėliai Nevėžio lanka,
Tik baltojo grožio ilgai teks man laukti,
Dar šviečia raudoniu šakelė maža.