Demono vaikas IV-6

Trečias skyrius. Tėvai

Drėgna šluostele perbraukusi per lygų it stiklas prekystalio paviršių, Arela žvilgtelėjo į laikrodį ir giliai atsiduso. Pamaina jau buvo beveik pasibaigusi, bet jai patiko čia dirbti, dažnai pasilikdavo ilgiau, kad padėtų kitoms padavėjoms, nors jokio atlygio už tai negaudavo. Galbūt ir šiandien būtų tai padariusi, bet netikėtai akys nukrypo į platų langą, pro kurį aiškiai galėjo matyti praeivius, o tarp jų kavinės pusėn artėjo Ravena. Nusprendusi, kad dirbti jau gana, Arela suskubo persirengti, nusirišo baltą lininę prijuostę ir pakabinusi ją spintelėje išėjo pro duris.

– Ravena, ką čia veiki tokiu metu? – braukdama vėjo pučiamas violetinių plaukų sruogas paklausė ji.

– Šiandien penktadienis, buvo mažiau pamokų, – nekaltai šyptelėjo mergaitė. – Man vienai namuose labai nuobodu, tad pamaniau, kad užsuksiu ir padėsiu tau tvarkytis.

– Deja, pagalbos jau nebereikia, – nusivedė ją tolyn taku Arela. – Bet paėmiau keletą pyragaičių, norėsi?

– Žinoma, – apsidžiaugė Ravena. – Tavo kepti patys skaniausi.

– Beje, šiandien penktą pas mus bus svečių, – lyg tarp kitko pridūrė ji. – Atvyksta mano sesuo Ariadna.

– Tu turi seserį? – mergaitė nustebusi pažvelgė į mamą.

– Tiesą pasakius, dvi seseris ir brolį, – patikslino ji. – Mes dar labai daug nežinome viena apie kitą, bet neliūdėk, tikrai atsigriebsime už visus tuos prarastus metus. Tiesa, tu juk turi gitarą, niekada nemačiau, kad ja grotum.

Ravena šiek tiek susigėdusi panarino galvą.

– Neprisimenu, kada paskutinį kartą ėmiau ją į rankas. Mokiausi griežti ir smuiku, bet nelabai sekėsi, todėl mečiau, be to, pastaruoju metu turėjau per mažai laiko, kad galėčiau lankyti pamokas.

– Suprantu, bet dabar turėsi daugiau laiko, Tasdaras jau nebesipainios mūsų kelyje, o tai, kas vyksta Tamsos Karalystėje, nuo šiol ne mūsų reikalas.

– Žinau, bet šiuo metu man užteks tik gitaros.

Bekalbėdamos jos pagaliau įsuko į siauresnę gatvelę ir netrukus jau stovėjo prie tvoros.

– Šiandien graži diena, galėsime su Ariadna pabūti sode, ką manai? – pasisukdama į dukterį paklausė moteris.

– Puiki mintis, – jau eidama pro laukujes duris atsiliepė toji. – Prie pyragaičių pasiruošime šaltos arbatos.

Viduje buvo daug vėsiau nei lauke, tad jos galėjo atsivėsinti nuo kaitinančios popiečio saulės. Priėjusi prie didelio veidrodžio, kabančio šalia šviesiai rudos spintos, Arela išsitraukė iš plaukų segtuką, prilaikantį jos dailiai susuktą kuodą. Ilgi plaukai kaip šilkinis šydas pasklido ant nugaros, bet ji suėmė juos viena ranka ir kelis kartus perbraukė šepečiu. Negalėdama atitraukti akių, Ravena įdėmiai ją stebėjo ir džiaugėsi, kokia jos mama vis dėlto graži. Mergaitė buvo paveldėjusi iš jos tuos tobulai lygius plaukus, kurie beveik niekada nesivėlė, tik skyrėsi spalva, nes jie atrodė juodi kaip naktis. Kaip Tasdaro.

– Kai buvau tavo metų, turėjau labai šviesius plaukus, lygiai tokius pat, kaip dabar Rebeka, – tarsi perskaičiusi jos mintis prakalbo moteris.

– Tu nerimauji dėl jos, tiesa? – susikrimtusi mergaitė prikando lūpą. Nežinojo, ar metas apie tai kalbėti, nors anksčiau ar vėliau jos vis tiek privalės prie tos temos prieiti.

– Kiekvieną dieną apgalvoju visu įvykius, deja, nieko negaliu padaryti, – ilgesingai atsiduso ji. – Gordonas pažadėjo, kad padės man išgelbėti Rebeką, bet kaip mums žinoti, kur tiksliai dabar ji yra? Net jei Tasdaras ir vėl nugabeno ją į Rubeną, mūsų tai nė kiek neguodžia, jis apgaubė visą planetą apsauginiu skydu ir Gordonas negali pro jį prasibrauti ir patikrinti, ar Rebeka tikrai ten. Galėtume priversti Tasdarą prabilti, nes dabar jis mūsų valioje, bet tada tektų jį atburti nuo miego burto.

– Jis užburtas? – apstulbusi krūptelėjo Ravena.

– Taip, – linktelėjo ji. – Nors jis ir nebeturi savo galių, nenorime rizikuoti, kad pabėgtų ir pridarytų mums bėdų. Juk dabar jis norėtų keršyti visiems, kurie prisidėjo prie įkalinimo, o ypač Gordonui...

Mergaitė nusiminusi nieko neatsakė. Puikiai suprato situaciją ir norėjo kaip nors padėti, bet taip pat, kaip Arela, jautėsi bejėgė. Tasdaras greičiausiai nujautė artėjantį pavojų, dėl to ir išgabeno Rebeką iš tvirtovės.

– Mama? – staiga prabilo ji. – O kokių tu turi galių?

– Kodėl taip rūpi? – sutrikusi pažvelgė į ją moteris ir pamojo ranka, rodydama eiti į virtuvę.

– Na, beveik niekada nemačiau, kad jomis naudotumeisi, tiesiog susimąsčiau, kokios jos galėtų būti.

Arelos figūrėlė netrukus pranyko už posūkio, tad negaišdama Ravena nubėgo iš paskos.

– Mano galios tokios pat, kaip ir visų Ypatingųjų, tik labiau komplikuotos, – prakalbo moteris, kai jos jau buvo virtuvėje. – Atrodo, turiu nemažai magiškos energijos, bet negaliu visos jos išnaudoti. Ji tarsi užrakinta mano kūne.

– Neptūnas man sakė, kad norėdamas naudotis galiomis visų pirma turi tikėti savimi.

– Žinau, Ravena, bet mano atvejis šiek tiek kitoks. Tu negalėjai naudotis savo galiomis, nes buvai panirusi į depresiją, o aš negaliu netgi būdama normalios psichinės būsenos. Nesvarbu, ką bedaryčiau, jos niekada neatsiskleidžia iki galo, o blogiausia tai, kad stresinėse situacijose visiškai užsiblokuoja.

– Ir tu nė karto nebandei aiškintis kodėl?

– Bandžiau, bet dar niekam nėra taip buvę, nė nežinau, ką turėčiau dėl to daryti, – akimirką Arela nukreipė žvilgsnį į langą. – Geriau paskubėkime, kitaip nespėsime pasiruošti, mano sesuo bus jau už pusvalandžio.

Daugiau raginti ir nereikėjo, Ravena padėjo Arelai pagaminti lengvus užkandžius jų laukiamai viešniai ir sunešusi juos į kiemą sudėjo ant stalo terasoje. Jai buvo be galo neramu dėl mamos, sužinojusi tokį neįprastą dalyką ji iš visos širdies troško jai padėti prižadinti savo galias, nes baiminosi, kad negalėdama jų naudoti ji taps lengvai prieinama priešams. Tačiau visai netrukus mergaitės mintis išblaškė pagaliau pasirodę svečiai. Ariadna atvyko ne viena, mat neturėjo galių ir negalėjo teleportuotis į Azryatą, tad ją čia atgabeno Gordonas. Tuo metu Arela jau ėjo pro laukujes duris ir juos pastebėjusi iškart apsidžiaugė.

– Sveika atvykusi, Ariadna, nebepamenu, kada paskutinį kartą tave mačiau, – priimdama seserį į glėbį sveikinosi ji. – Kaip tu suaugai per visus tuos metus.

– O tu atrodai nė kiek nepasikeitusi, – šypsojosi mergina. – Tiesa, juk esi Ypatingoji, o tai reiškia, kad dar ilgai atrodysi jauna ir graži.

– Geriau eikime prisėsti, kartu su Ravena viską jau paruošėme, – ji parodė ranka į staliuką su minkštomis baltomis kėdėmis. – Gordonai, būtų visai smagu, jei ir tu prisidėtum.

– Deja, bet negaliu, privalau grįžti į Šešėlių Karalystę, – mandagiai atsisakė jis.

– Darbai palauks, gali bent šiek tiek pailsėti, – Arela sugriebė jam už rankos, taip sutrukdydama teleportuotis.

– Atleisk, tikrai negaliu, pažadėjau Aristėjui, kad paviešėsiu pas jį, tad leisiu jums paplepėti vienoms. Galbūt kitą kartą.

– Tik pažiūrėk, koks jis kuklus! – Ariadna šyptelėjusi nutvėrė kitą jo ranką. – Kaip galima atsispirti tokioms žavingoms moterims?

Ravena tuo metu jau sėdėjo prie stalo su šaltos arbatos puodeliu rankoje ir tyliai stebėjo, kas vyksta aplinkui. Arela su Ariadna dar bandė įtikinti Gordoną pasilikti, bet galiausiai pasidavė ir susėdo prie stalo be jo.

– Tiesa, kol nepamiršau, turiu tavo mažajai dovaną, – staiga prakalbo Ariadna, traukdama iš maišelio nedidelę dėžutę ir tiesdama ją Ravenai. – Tikiuosi, tau patiks.

Pažvelgusi į ją, mergaitė išraudo lyg burokas.

– Aš... jau nebežaidžiu su lėlėmis.

– Tikrai? Betgi tu dar tokia jauna, – mergina šiek tiek nustebusi nukreipė žvilgsnį į Arelą. – Turbūt niekada nesuprasiu Ypatingųjų. Jie ne tik sensta dvigubai lėčiau, nei paprasti žmonės, bet net ir būdami vaikai jau mąsto kaip suaugę, ar aš klystu?

– Tu teisi, su Ravena jau gali kalbėti kaip su suaugusia, – pritarė moteris. – Nepamiršk, kad ji pusiau demonė, o tai irgi kažkiek veikia jos vystymąsi, nes demonai užauga žymiai greičiau.

– Taip, visai buvau pamiršusi, bet net nepanašu, kad žvelgčiau į demono vaiką...

Ravena juto kaistančius skruostus. Nemėgo, kai kas nors apie ją kalbėjo jai pačiai girdint, bet Ariadna pasirodė išties miela. Ji buvo dar labai jauna, daugiausiai devyniolikos ar dvidešimties metų, savo ilgus raudonus plaukus susirišusi šviesiai rožiniu kaspinu ir persimetusi per kairįjį petį.

– Nesvarbu, kad nebežaidžiu, vis tiek ačiū už dovaną, – susivokė padėkoti mergaitė. – Ji labai gražiai atrodys lentynoje.

– Ką gi, tada viskas gerai, – vos vos šyptelėjo Arela. – O kaip tu laikaisi, Ariadna? Šitiek laiko nesimatėme, tikrai turi kažką papasakoti, ar ne?

– Žinoma, – sutiko mergina, paimdama puodelį, kurį sesuo pastūmė jos pusėn.

– O kodėl persikėlei gyventi į Šešėlių Karalystę?

– Na, tiesiog pas Gordoną labai lengvai gavau darbą ir pamaniau, kad bus kur kas paprasčiau. Iš pradžių nė nežinojau, kad tu jį pažįsti, jis pats man tai pasakė, kai sužinojo, kad esu tavo sesuo. Beje, jei norėsi kada nors mane aplankyti pati, gyvenu pas Aristėją, Gordonas gali tau parodyti, kur jį rasti.

Beveik visą tą laiką, kol jos kalbėjosi, Ravena tylėjo ir mėgavosi pyragaičiais. Vis dar buvo sunku patikėti, kad po visų tų įvykių, kai turėjo keliauti per Mirties girią ir perplaukti Šmėklų pelkę, pagaliau jos gyvenime nusistovėjo ramybė, juk nebebuvo Tasdaro, kuris norėjo sunaikinti pasaulį, o tai reiškė, kad Pranašystė neišsipildys ir ji gyvens ilgiau nei tuos šešiolika metų. Tuo pačiu mergaitė džiaugėsi, kad įvykiai pasisuko jų naudai, bet kažkur viduje kirbėjo menka abejonė, jog viskas per daug tobula, ypač dėl to, kad Tasdaras buvo įveiktas tokiu paprastu būdu, kai jos vargai dar tik prasidėjo. O ji įsivaizdavo, kad teks kentėti kur kas ilgiau, kad mirs daugybė žmonių... Galbūt persistengė ir dabar nerimavo be reikalo, kai iš tikrųjų turėtų visas negatyvias mintis paskandinti užmarštyje. Nieko blogo daugiau tikrai nenutiks.

– Klausyk, Arela, o tu kada nors pagalvoji apie mūsų tėvus? – netikėtas Ariadnos klausimas privertė Raveną suklusti. – Na, juk turėjo būti priežastis, kodėl jie mus paliko.

Arela žvelgė kažkur į žemę ir neskubėjo atsakyti, jos pirštai vis stipriau gniaužė baltos suknelės kraštus.

– Žinoma, daug kartų pagalvoju, nors puikiai žinau, kad niekada taip ir nesužinosime, kas jie tokie.

– O jeigu pabandytume? Jeigu mums pavyktų?

– Nepuoselėk tuščių vilčių, jau daug metų bandau juos atsekti, bet net ir pagal pavardes nieko nepavyksta rasti. Galbūt jie jau seniai mirę...

– Bet argi tau neįdomu, iš kur mes kilusios?

– Patikėk, Ariadna, man tikrai įdomu, bet kai praėjo tiek laiko, ar nemanai, kad pats metas sustoti?

– Galbūt tu teisi, – sunkiai atsiduso mergina.

Ravena šiek tiek sutrikusi nužvelgė moteris. Arela jai niekada nepasakojo, kad nepažinojo savo tėvų, turbūt jai buvo per daug skaudu apie tai kalbėti.

– Viskas bus gerai, mama, – staiga prakalbo ji ir prisislinkusi arčiau stipriai ją apkabino. – Net jei nežinai, ką reiškia tėvų meilė, esi pati nuostabiausia mama pasaulyje.

– Bet aš pridariau daugybę klaidų, – glostydama dukters plaukus skausmingai šyptelėjo ji. – Tai, kad nepatyriau tėvų meilės, nepateisina mano veiksmų.

– Man nerūpi, nes tai vyko tik praeityje. Svarbiausia, kad dabar labai stengiesi, – pakėlusi galvą ji klausiamai pažvelgė į mamą. – O kur tu gyvenai, jei neturėjai tėvų?

Prieš atsakydama Arela nukreipė žvilgsnį į seserį, tarsi nebyliai klausdama, ar verta pasakoti visą istoriją, bet toji nė kiek neprieštaravo.

– Nuo pat gimimo gyvenau vaikų namuose, bet vieną dieną mane įsivaikino jauna pora, negalinti susilaukti vaikų. Nuo to laiko mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Tėvai mane mylėjo, bet tuo pačiu buvo nustatę tam tikras taisykles, kurių privalėjau griežtai laikytis.

– O kokios tos taisyklės?

– Labai paprastos, man tereikėjo padėti namų ruošoje ir ūkyje, ir kol padėjau, jie mane maitino ir rengė. Deja, bėgant metams tėvai pasikeitė, pradėjo labai išlaidauti ir prarado ūkį, o mane tarsi nustūmė į šalį. Tik tada supratau, kad jie manimi tik naudojosi, bet nieko negalėjau padaryti, nes neturėjau kur daugiau eiti.

– Kaip liūdna... – nusiminė Ravena.

– Kai man sukako šešiolika, tėvas namo grįžo girtas, – toliau pasakojo Arela, stengdamasi nerodyti jokių emocijų. – Tada jis susipyko su mama ir primušęs ją galiausiai puolė mane. Jau maniau, kad neišgyvensiu, bet mane išgelbėjo mano galios. Nežinojau, kad jų turiu, niekada nebuvau girdėjusi apie Ypatinguosius, todėl nesupratau, kas įvyko, o kai atsipeikėjau, tėvai gulėjo be gyvybės ženklų. Buvau tokia išsigandusi, kad neturėdama kitos išeities pabėgau iš namų. Nežinau, kiek laiko praėjo, beveik nieko neprisimenu iš to laikotarpio, bet atrodo, kad visą amžinybę klaidžiojau gatvėmis. Jau artėjo žiema, turbūt būčiau neišgyvenusi, bet mane priglaudė Akirūnė, vyriausia mūsų sesuo. Pasirodo, ji visą laiką manęs ieškojo, o kai panaudojau savo galias, pavyko lengviau mane susekti. Nuo to laiko gyvenau su Akirūne ir Ariadna Šviesos Karalystėje ir mokiausi įvaldyti savo galias, o po dviejų metų grįžau į Žemę ir nusipirkau namą Žvejų kaimelyje.

– Prisimenu, Neptūnas sakė, kad ten gyvenai, – sujudo Ravena.

– Taip, – linktelėjo ji. – Jau maniau, kad išgyvenau tikrą pragarą ir pagaliau sulaukiau ramybės, bet tada susipažinau su Tasdaru...

– Man labai gaila dėl visko, kas nutiko, – apgailestavo Ariadna. – Jei tik būčiau galėjusi kaip nors padėti...

– Nesvarbu, visa tai vyko taip seniai, kad neverta dėl to liūdėti, – Arela šyptelėjusi paleido iš glėbio dukterį. – Geriau pakalbėkime apie ką nors kitą.
Lunarija

2023-01-24 11:41:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...