Demono vaikas IV-5

– Atstok, man nieko iš tavęs nereikia! – visame koridoriuje nuskambėjo įtūžusio Rodžerio balsas, kai mandagiai nusilenkęs sargybinis pasisiūlė jį palydėti. – Palik mane vieną!

Pagaliau įžengęs į didžiąją salę, jis paskui save užtrenkė duris ir tik apsigręžęs išvydo artyn prieinančią Gertrūdą.

– Ką šį kartą padarė? – pašaipiai paklausė ji.

– Negaliu patikėti, kad ji taip paprastai mane paliko! – vienu rankos mostu Rodžeris nušlavė nuo stalo visus daiktus. – Kaip ji drįsta taip elgtis?

– Apie ką čia kalbi? – moteris susierzinusi sugriebė jam už rankos ir norėdama jį nuraminti prisislinko arčiau.

– Aš dar surasiu ją, pamatysi, – tankiai alsavo jis. – O tada ji tikrai neišsisuks.

– Turi omenyje Liną? – pagaliau viską supratusi, ji per žingsnį atsitraukė ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. – Kam dar galvoji apie ją, žinojai, kad anksčiau ar vėliau ji tave paliks.

– Nemaniau, kad viskas bus būtent taip, po velnių! – trenkęs kumščiu per stalą, jis ištrūko iš tvirtų Gertrūdos rankų ir ėmė neramiai vaikštinėti po salę. – Ji net nepasakė paskutinio žodžio, pasielgė taip, lyg jai visiškai nieko nereikščiau.

– Nes galbūt jau ir nebereiški, – ramiai atkirto jam moteris. – Paklausyk, juk jau turi viską, ko taip seniai troškai, Tasdaras įkalintas požemiuose, o tau nereikėjo nė piršto pajudinti, kad galėtum tapti naujuoju Tamsos Karalystės valdovu, kam dar reikalinga Lina?

– Tu teisi, jeigu aš jai nerūpiu, kodėl man turėtų rūpėti ji?

Šiek tiek aprimęs, Rodžeris įsitaisė soste, kuriame tiek metų matė sėdintį Tasdarą ir taip troško užimti jo vietą, o kai noras pagaliau išsipildė, vos įstengė patikėti, kaip lengvai tai padarė. Gertrūda buvo teisi, jam net nereikėjo teptis rankų demono krauju, nes už jį tai padarė Gordonas. Rodžeris niekada nemanė, kad bus jam už kažką dėkingas, juk dabar galėjo mėgautis viskuo, ko tik panorėjo, plius, turėjo daugybę sargybinių, kurie nuo šiol pakluso tik jam. Apie tai mąstydamas jis visai nurimo ir nusišypsojo pats sau.

– Apie ką galvoji? – tai pastebėjusi sujudo Gertrūda.

Prieš atsakydamas jis dar minutėlę tylėjo. Mintys klaidžiojo senuose prisiminimuose, kai pirmą kartą susipažino su Lina ir kaip viskas pasikeitė iki tiek, kad nekalta meilė virto neapykanta. Ir nors dabar jis aiškiai žinojo, kad jos gyvenime nuo šiol jam vietos nebus, tik dar labiau troško ją rasti ir parodyti, jog nugalėtojas vis dėlto jis.

– Žinai, dvidešimt metų gyvenau su moterimi, kuri nevertino mano pastangų ir niekada netikėjo, kad pasieksiu savo tikslą, o tu ne tik palaikei, bet ir padėjai man tai įgyvendinti. Turiu pripažinti, kurį laiką maniau, kad paliksi mane dėl Tasdaro, tikrai puikiai vaidinai.

– Juk sakiau, kad turiu vaidinti įtikinamai, kitaip jis būtų iškart viską perpratęs, – nusimesdama nuo peties plaukus nusijuokė ji. – Beje, jei jau kalbame apie Tasdarą, nejau nė karto nepagalvojai, kas nutiktų, jeigu jam pavyktų ištrūkti?

– Manai, kad susigrąžintų Karalystę? – pasišaipė Rodžeris. – Ir kaip tai padarytų be savo galių? Prieš tai jį tiesiog nutempė už grotų, jei prireiks, patys padarysime tą patį.

– Gal tu ir teisus... – susimąstė moteris. – Nebent yra kažkoks būdas atgauti tas galias.

– Tik jau nereikia persistengti, jeigu būtų kažkoks būdas, argi Tasdaras nebūtų ištrūkęs ir visus mus jau seniai išžudęs? – primerkęs akis jis keistai nužvelgė bendrininkę. – Kam apie tai kalbėti? Tasdaro era baigėsi, dabar atėjo mano eilė, nejaugi bijai, kad nesugebėsiu valdyti šios Karalystės?

– Visai ne tai turėjau omenyje, – piktai numojo ranka ji. – O ką planuoji daryti su Melburnu? Taip ir laikysi jį ten uždarytą?

– O kas daugiau belieka? Manai, kad padėkotų, jei paleisčiau? Greičiausiai tik bandytų man sutrukdyti, ko šiuo metu mažiausiai noriu.

Rodžeris pakilo ir iš lėto patraukė tolyn raudonu kilimu, vis dar mėgaudamasis tuo, kad visa ši tvirtovė, nuo pat pamatų iki aukščiausių bokštų, pagaliau priklauso jam. Netgi buvo suplanavęs, ką tiksliai joje pakeis, kad storos akmeninės sienos nebūtų tokios slegiančios, juk kaliniams užteks ir apsauginio skydo, pro kurį prasibrauti jokiu būdu nepavyks. O ir norėjosi kažko naujesnio, kad tvirtovė neatrodytų tokia sena ir niūri.

– Kur eini? – visas jo mintis išblaškė skambus Gertrūdos balsas.

– Pas Melburną. Turiu jam šį bei tą pasakyti. Palauk čia, greitai grįšiu.

Pranykęs už durų, vyras jau daug spartesniais žingsniais nukulniavo koridoriumi ir nusileidęs laiptais pasiekė Žemutinius požemius. Kamera buvo visai čia pat, tad sustojęs prie grotų nužvelgė kalinį. Jis atrodė išties pasigailėtinai, jau nebevilkėjo savo blizgančių metalinių šarvų su antpečiais ir raudono iššaukiančio apsiausto, juos buvo pakeitę paprasti, tamsiai rudos spalvos drabužiai, kur kas labiau primenantys pižamą nei kalinio aprangą, o veidas slėpė ne tik neapykantą, bet ir nusivylimą, kad po tiek metų tarnavimo Tasdarui krito taip žemai, juk turėjo būti dešinioji jo ranka, tokiu būdu apsaugodamas savo šeimą.

– Ko tau čia reikia? – piktai paklausė Melburnas, tik akimirkai žvilgtelėdamas į Rodžerį pro ilgų plaukų užuolaidą. Jo riešus juosė tokios pat metalinės ringės, kokias pats dėdavo kaliniams, todėl nebegalėjo naudotis savo galiomis, kad iš čia ištrūktų.

– Vis dėlto gaila, kad nesutinki prie manęs prisidėti, – puse lūpų šyptelėjo Rodžeris. – Tada nereikėtų čia sėdėti.

– Jau geriau mirsiu, nei tarnausiu tau! – spjaute išspjovė jis. – Tu tik pasinaudojai proga ir bandai vaidinti valdovą, bet iš tikrųjų esi niekam tikęs sukčius.

– Tikrai? – pašaipiai nusijuokė vyras. – Verčiau pažiūrėk į save. Kuris dabar iš mūsų pralaimėjo ir sėdi už grotų, hm?

– Tau tik pasisekė, jei Tasdaras vis dar turėtų savo galias, tikrai nebūtum iki tiek nuėjęs.

– O koks skirtumas, kaip pasiekiau savo tikslą? Svarbiausia, kad dabar čia vadovauju aš, o tu taip ir liksi pūti šiuose požemiuose iki pat savo gyvenimo galo. Manai, kad pasigailėsiu ir tave paleisiu?

– Aš nieko nemanau, – dar pikčiau metė Melburnas.

– Kol būsi gyvas, mėgausiuosi kiekviena tavo kančios sekunde, patikėk, – suėmęs rankomis virbus, jis tik dar plačiau išsišiepė. – Nepamiršk kankinimų kambario, jeigu labai suerzinsi, savomis rankomis tave ten pribaigsiu, bet taip lėtai, kad pats maldausi mirties.

– Jeigu atėjai tik pasišaipyti, geriau nešdinkis iš čia, kol dar neišgražinau tau marmūzės.

– Taip, žinoma, tik pamiršai vieną dalyką: nuo šiol tu esi mano kalinys, o aš – tavo valdovas, tad nenorėdamas nukentėti privalai paklusti, – didžiuodamasis lėtai ištarė jis. – Argi ne ironiška? Visą laiką lenkei mane vienu žingsniu, bet tave sužlugdė pats paprasčiausias dalykas – sąžinė.

– Tylėk! – nebegalėdamas tvardytis, Melburnas pakilo nuo gulto, akyse įsižiebė tik dar didesnė neapykanta.

– Tau juk pasidarė gaila vargšų kalinių ir nusprendei jiems padėti, – ignoruodamas jį tęsė Rodžeris. – Žinai, ką Tasdaras būtų tau už tai padaręs? Nužudęs, o štai aš dar leidžiu šiek tiek pagyventi, turėtum džiaugtis, kad nesu toks beširdis, kaip jis.

– Tikrai nebūsiu dėkingas tau.

– Man ir nereikia, kad dėkotum. Jau daugybę metų svajojau tave čia įgrūsti, pagaliau ta diena išaušo, o tu nieko dėl to negali padaryti.

– Dar atsiimsi už viską, ką padarei, pamatysi, – vis labiau tūžo Melburnas. – Kai Tasdaras grįš, iškart tave nudės, tad gali iš anksto išsikasti sau kapą.

– Nė pats nesupranti, ką šneki, jis daugiau niekada nebegrįš ir tavęs tikrai neišgelbės, o pačiam iš čia ištrūkti šansų nėra, nebent kaip nors sugebėtum nusiimti tas ringes. Bet nežadu būti toks neapdairus, kaip tu, sargyba stebės tave visą parą, o jei net ir tai nepadės, prirakinsiu tave prie sienos, kur negalėsi pajudinti nei rankų, nei kojų.

Jau visiškai neįstengdamas valdytis, Melburnas staiga šoko prie grotų ir pačiupo Rodžerį už drabužių. Šis apstulbęs nespėjo nė atsitraukti, kai pajuto tvirtas rankas, iš visų jėgų trenkiančias jį į metalinius virbus, kurie nuo smūgio pavojingai sudrebėjo. Pamatę pavojų sargybiniai nedelsdami atplėšė savo naująjį šeimininką nuo įsiutusio kalinio, nepaisančio rankas kaustančių ir varžančių judesius grandinių. Jei tik būtų be jų, iškart nudėtų savo pikčiausią priešą vietoje nė trupučio nesuabejojęs.

– Tai štai kaip atsilygini už tai, kad leidžiu tau gyventi? – taisydamasis susiglamžiusią apykaklę pro dantis iškošė Rodžeris. – Sargyba, prirakinkite jį taip, kad daugiau nebegalėtų pajudėti.

Ir apsisukęs skubiai nuėjo išėjimo iš požemių link. Negana to, kad nuotaiką sugadino Lina, dar prisidėjo ir Melburnas.
Lunarija

2023-01-20 17:18:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...