Daug rašiau ir dar rašyti noriu
Žmogui, gamtai, žemei Lietuvos.
Džiaugtis ir kvėpuoti gaiviu oru,
Skęst pavasario ir vasaros žieduos.
 
Neatimt ir rudenio pakrančių,
Jo arimų, pakelės beržų.
Pasitiksiu sniegą, žiemos šaltį
Su tyliu ramybės laukimu.
 
Koks aš mažas, Dieve, koks aš mažas,
Nepasiekt man saulėto dangaus,
Kai juo plaukia debesėlis baltas,
Ar tamsesnis, sklidinas lietaus.
 
Neapglėbt man rankom pievų tolio,
Upės vingio, miško pakraščių...
Šešėliu prie laiko kelio stoviu,
Viskam meilę širdimi jaučiu.
 
Jeigu metų dar tiek pat turėčiau,
Ne, ir jų man būtų per mažai,
Kad apėjęs, pamatyt galėčiau,
Kiek Tu grožio žemiško davei.
 
Dar rašyti noriu ir ieškoti žodžių,
Gal pačių gražiausių dar nesutikau.
Juos parašęs, lyg sugėręs godžiai,
Taip save palikčiau, mano krašte, tau.