Budi ant kranto, Nemunas plaukia,
Sienomis teka sausio lietus.
Bet nesiskundžia, kad sniego laukė,
Kad būtų giedras žiemos dangus.
 
Tai šviestų ryškiai raudonos plytos
Baltoj pakrantėj, plačioj lankoj.
Kiekvieną kviečia iškelti kryžiai
Užeit, pabūti šventoj tyloj.
 
Buvo pavasariai, vasaros buvo,
Metai vis bėgo amžių keliu.
Plytos aižėjo, bet nesugriuvo
Net nuo sunkiausių ledo lyčių.
 
Labiau už viską žmogaus ji laukia,
Koks būtų metas nėra svarbu.
Kas tik aplanko visus priglaudžia,
Nurimus sielai, gera, šviesu.
 
Tautai atgimus, žmonės prikėlė
Brangią šventovę laikui naujam.
Sena bažnyčia ne vien Zapyškio,
Atviros durys čia kiekvienam.