Nusinešei mane, Viešpatie, dar prieš man gimstant, prieš atsirandant, į savo aukštutinį kambarėlį,  kur priglaudei mane prie savo krūtinės, paskui atitraukei ir ilgai šypsojaisi, gėrėdamasis mylimiausiu iš galybės mylimiausių, tačiau vienintelių savo sūnų. Tu jau žinojai, kad tave pažinsiu ir mylėsiu. Jau žinojai, kur aš suklupsiu ir tau dėl to jau skaudėjo širdį. Bet Tu palikai mane laisvą jau iš anksto pramatydamas, kad mano pasirinkimai man ir Tau labai brangiai kainuos. Ir nepaisant to nerimo, kurį dėl to iš anksto jautei, vis vien kitaip nekursi. Tu jau turėjai kantrybės sulaukti mano sugrįžimo.Tu jau įaudei į mano būsimą esybę, į mano venų kraujo pulsavimą savo begalinės meilės krislelį, kurio aš ilgą laiką ieškosiu nenutuokdamas, kur jis yra, bet nujausdamas jį esant. Blaškysiuos po visą pasaulį, po dangų ir žemę, patenkinsiu visus norus ir troškimus, ir vis vien nebūsiu nurimęs, kol nepažinsiu Tavęs savyje. Ir nors aš tik tarpinė stotelė tarp elektronų ir kvarkų, ir galaktikų galaktikų dar prieš mano sukūrimą jau buvau apdovanotas malone būti Tavo mylimuoju sūnumi...