Iš tolumų mano tiesus takelis lig vingiuoja,
tad keliauju toliau pasiramstydama lazdele,
šalia dunksantys brandūs medžiai dejuoja
tarsi guostųsi man savąja dabarties dalia.
Mačiau kaip jie blaškomi vėjų augo, vešėjo -
paguodos žodžiai išblėsę jau seniai manyje
ir prasmės medis pamažu sunyko, sudūlėjo -
likau tame pačiame tik siaurėjančiam kelyje.
Nutolo, nublanko praeitis, jos ryškūs peizažai
net vėjas neatbloškia puokštės rasotų gėlių -
mėlyną padangę, žalią pievą dovanoja sapnai,
bet juose negirdėt vyturių ir lakštingalų trelių.

2023 m.