Kokia stipri, Tėvyne, tu buvai,
Kai trankės tankai ir aidėjo šūviai!
Gyvatėm šliaužė grindiniu vikšrai,
Pakilusi tauta už savo laisvę grūmės.
 
Sovietų okupantam nesuprasti, nesuvokt,
Kaip gali Lietuva jiems nepaklusti.
Iš kur galėtų semti tiek jėgos, drąsos
Raudonąją imperiją laukan išgrūsti.
 
O rado. Iš savo žemės, iš protėvių šaltinių,
Iš jų kalbos, istorijos, dainų ir žygių,
Kai jie už laisvę ir valstybę kėlė kalaviją
Ir ką į Vakarus, Pietus, arba į Rytus vijo.
 
Supratome tada vienybės svarbą,
Kad turim kilt ir kelt lig pakraščių.
Pametus baimę, abejonę, darbą,
Vardan gyvenimo suremt pečius.
 
Atsiliepė, kai šaukė sostinė, skubėjo
Į jos aikštes, gatves, prie parlamento.
Patys petin pernakt siena gyva stovėjo,
Nors priešas siuto, automatais trankės.
 
Stovėjo ir Kaune, Sitkūnuos, Juragiuos,
Kad tiesos žodis rastų į pasaulį kelią.
Kiti bažnyčiose, suklupę savuose namuos,
Prašė Aukščiausiojo padėt apginti šalį.
 
Išaušo rytas. Ne visiems išaušo,
Nekaltos sielos kilo aukomis į Dangų,
Kad ten per amžius liudytų iš aukšto
Apie Tėvynę Lietuvą, jos laisvę brangią.