Mano angelas vasario naktį
Sau į galvą kulką įsistatė.
Ne iš sielvarto ar laimės,
Nors turėčiau pripažinti,
Jį paskatinau juk aš –
 
Sandorį su velniu padariau –
Jam aš savo sielą naktį,
Man jis – amžinai skoloj.
Nelaimingas mano velnias,
Nebelaisvas, mano vergas.
 
Nes apgautas liko vargšas –
Jau seniai sielos neturiu.
Ir dabar viena vasario naktį
Klaidžioju aš po tuščias gatves,
Ieškau sau aš naujo sargo.
 
Jei sutiksit tokį baltą, purų,
Su sparnais pačiais didžiausiais,
Pasakykit, netylėkit, nes gailiuosi,
Kad paskatinau eilinį kartą
Nusidėti savo angelą ir sargą.