- Kartą mamos paklausiau:
                      - Mamyte, papasakok man, kokia buvo tavo vaikystė.
                      Atsisėdom, atsimenu, mudvi sode po obelim. Pro šakas švietė skaisti saulutė, šalimais ulbėjo paukšteliai. Sunkiai dūgzdamos skraidė kamanės. Atsirėmusi į obels kamieną ir užmerkusi akis, mama ėmė pasakoti.
                      - Mane labai mylėjo tėvai. Buvau jauniausia šeimoje. Trys seserys, daugiau nei dešimtmečiu vyresnės už mane, jau nebuvo mano draugės. Trys broliai jau buvo iškeliavę į Dausas, kai aš gimiau. Jiems nebuvo lemta užaugti šauniais vyrais. Kai buvau visai mažytė, tėtis ar mama dažnai paimdavo mane ant rankų ir nešiodavo. Gal todėl, kad dažnai sirgdavau. Kai buvau vos dviejų metų, pas vyresniąją sesę ėmė lankytis kavalierius. Kitos sesers pamokyta, prašydavau Antano, kad lestų man į savo barzdą kojas pasigaląsti. Visi iš to skaniai juokdavosi. Po poros metų ir pas kitą sesę ėmė lankytis kavalierius. Vėl buvau primokyta sakyti, kad aš paviliosiu nuo sesės Joną. Vėl visi juokdavosi, o Bronė gražiai nurausdavo. Jonas visai nepykdavo, o pagriebęs mane glėbin nešdavosi į savo vikšrinį traktorių pasivažinėti, jei netoliese ardavo dirvas.
                      Labai mylėjau savo tėvus. Stengdavausi kiek galėdama jiems padėti. Ūgtelėjus prasidėjo vargai mokykloje. Mokytis man labai patiko, tik kelionės labai vargino. Pradinė mokykla buvo už dviejų kilometrų. Pakely augo tankūs krūmai. Labai bijodavau pro juos eit. Bėgdavau, kiek kojos neša. Atrodydavo, kad kas vejasi ir tuoj pačiups. Penktą klasę lankiau už šešių kilometrų. Ryte tamsu, vėl baimė. Po pamokų namus pasiekdavau apie trečią – ketvirtą valandą. Taip pavargdavau, kad nė valgyt nebenorėjau. Pasilpau, susirgau baisia liga. Visus metus teko praleisti ligoninėje, toli nuo namų. O kiek ten ašarų pralieta iš ilgesio...
                      Mama nutilo. Jos skruostais riedėjo ašaros. Pravirkau ir aš. Prisiglaudžiau prie jos šono. Mama mane apkabino ir mudvi ilgai, ilgai sėdėjom po obelim.