Atsidarai Feisbuko puslapį, o ten pasitinka klausimas: „Apie ką galvojate?“.
Taigi, apie ką šį rytą galvoju?
Galvoju. Ir ne tik šį rytą, o dažnai, kai per radiją paklausau 9 val. ryto žinias. Žinios, kaip žinios, ar tai būtų 7, 8 ar 9 val. Tik muzika, tik dainos kitokios. Devintos valandos žinios visados pasitiks su angliška daina. Taip buvo ir šį rytą. Skambėjo, matyt, kažkas iš afroamerikiečių repertuaro. Nepasako, nei kas, nei ką dainuoja. Vėliau buvo įdomi „Kultūros savaitės“ laida, apie latvių romanų ir kitų prozos kūrinių vertimą į kitas kalbas. Patys sakė, kad ir mažų tautų kūryba pasauliui yra įdomi. Įdomi yra ir mums, ypač dainos, muzika. Bet po laidos ir vėl kažkas nuvilnijo anglų kalba. Gerai anglų kalba, tik savo laiku ir savo vietoje.
Esame Europos Sąjungos nariai, tad kodėl negirdime laidų apie ES tautų kultūrą? Negirdime jų muzikos, dainų? Galėtų būti labai malonus ir įdomus laidų ciklas, kuriose nuskambėtų ir ispanų, švedų, prancūzų, estų, vokiečių ir kitų tautų senesnės bei naujesnės dainos, atverti jų vėlesni ir dabartiniai tautosakos lobynai. Bet ne. Lyg daugiau, kitomis kalbomis nieko ir nekuriama. Taip ir pradedame nuo darželio, mokyklos, iki popso kultūros bei viso „sužvaigždėjusio elito“ – anglų anglų anglų. Kas tokią kitų tautų kalbų  ignoravimo politiką Lietuvoje užsakė ir kodėl ji vykdoma?
                  Apie vis labiau į podukros vietą stumiamą lietuvių kalbą neseniai kažkuriame interviu kalbėjo ir vyskupas Jonas Kauneckas. Kam dar gali būti neaišku, kad, jeigu silps, nyks kalba, silps bei nyks tauta ir pati valstybė. Niekas ir niekados jos tada jau neatkurs. Argi ne dvi pagrindinės atramos, Sąjūdžiui atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, buvo tautiškumas, išsaugota lietuvių kalba, kultūra, istorija, tradicijos ir mūsų išlaikytas tvirtas krikščioniškas Tikėjimas? Ne vienas ir ne šimtas žmonių atkūrė Nepriklausomybę, o visa pakilusi tauta, suvokusi save, suradusi ir atgaivinusi savo tautiškas šaknis. Kas liks, jei patys, savo nenuovokiais žiniasklaidos vadovais, išpuikusiu „elitu“, tautiškumą niekinančiais politikais tas šaknis vis džiovinsime, menkinsime, naikinsime. O pradžia jau daroma. Tai labai skaudu, tiesiog nusikalstama. Pradžia jau matyti. Ji nuo mūsų valstybinės kalbos menkinimo, dalinio ignoravimo, netgi pagrindų pagrindo – raidyno ardymo, šiukšlinimo svetimybėmis. Kas bus toliau, jeigu tokia antilietuviška politika bus tęsiam ir kitų į Seimą atėjusių valdančiųjų?
                  Ateina ir 22-osios Sausio 13-osios metinės, kai žmonės gynė ne tik Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, bet ir Televizijos bokštą, Lietuvos Radijo ir Televizijos Komitetą. Gynė, sveikatą ir gyvenimus aukojo. Žinojo, gina Lietuvą, lietuvišką žodį, save, lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, jos ateitį gynė. Kas būtų pasakę tada, kad lietuvių kalba, jos valstybinė reikšmė po 22-iejų metų bus po truputį prisukama, o raidynas išdarkomas svetimomis raidėmis, su užmačia prie pradžios nesustoti. Juk tik vieni „autonomininkai“ apie tai svajoju. Gaila ir skaudu, kad jų svajonės jau tampa ir savųjų „trumparegių“ politikų, valstybinių žiniasklaidos priemonių  vadovų dalinai kasdienine politika.
                  Artėja Naujieji Metai. Norėtųsi, kad jie tikrai būtų taikos metai, laimingi metai, Ukrainos kovos pergalės metais. Taip pat labai norėtųsi, kad ir Lietuvoje būtų laiku susivokta, kas mes esame, susivokta pareiga ir atsakomybė dėl lietuvių tautos, lietuvių kalbos, rašto ir visos kultūros ne tik išsaugojimo, bet ir tolesnio plėtojimo, ne ją menkinant bei po truputį uždarant, bet priešingai – iškelti iki pasididžiavimo, branginimo ir puoselėjimo.