Ar Tu žinai, kur yra slėnis,
Kuris paguodžia liūdesio mintis?
Kur, ilgą laiką per gyvenimą skubėjęs,
Gali pabūt su savimi.

Kur vaikšto prie upelio vėjas.
Ir kur dar stovi ąžuolai.
Kur kažkada Mickevičius gėrėjos
Žalia veja, pavasario žiedais.

Ir kur gyvenimas nestoja.
Ir kur sustojęs laiko tėkmėje
Apie save net negalvoji –
Tegul kas nori sugalvoja už mane.

Tegul kas nori geria vyną.
Tegul kas nors dainuos dainas.
O kas norės – tegul nutyla, –
Tyla ir aš tikrai supras.

Ar Tu žinai, kur yra slėnis,
Kur paslėpiau savas svajas?
Kur aš, – net jeigu nusidėjęs,
Dabar sėdėsiu laukdamas Tavęs.