Kiekvienas mes vėl pastatytas
Ant mirties ir išgyvenimo ribos,
Reik atlaikyti naują suspaudimą,
Naują išbandymą kančių kančios.
 
Kiek daug kartų be laiko mirė,
Kiek daug kartų kančias kentėjo,
Išlikęs  žemėj žmogiškumo grūdas
Vėl augo, žydėjo, vėl gausiai derėjo.
 
Tačiau vėl suspaudimas, apgultis,
 Naujas griovėjas prie namo vartų,
 Nes blogio sėkla yra taip pat gaji,
 Jai sunaikinti reikia ypatingų ginklų.
 
 Dvasios stiprybės, drąsos be baimės,
 Tikėjimo, kad gėris visuomet laimės,
 Kad blogis turi savo laipsniškumą, ribą,
 Kurios jis peržengti negali ir pralaimės.
 
  Vėl stovime visi ant Naujų Metų slenksčio,
  Nelaimės baigsis ir žmogiškumas nugalės,
  Vėl mokysimės visi darnoj, taikoj gyventi,
  Tada ir visos geros dvasios ir dangus padės.