Išaušus rytui Ravena prabudo miegamajame, nors niekaip negalėjo prisiminti, kaip į jį nuėjo, bet kadangi miegojo su visais drabužiais, padarė išvadą, kad greičiausiai užmigo ant sofos, ant kurios praleido visą vakarą su Goda, o Gordonas nenorėdamas žadinti ją čia ir atnešė. Mergaitė nežinojo, kiek dabar valandų, tad negaišdama nusimetė nuo kojų antklodę, nuėjo į vonios kambarį ir vėsiu vandeniu nusiprausė veidą. Grįžusi į kambarį ir spėliodama, kiek dabar valandų, ji pažvelgė pro langą į saulės nuauksintą dangų, kuriame nesimatė nė vieno debesies, tik aplinkui neramiai skraidantys paukščiai.

Liūdnai atsidususi, Ravena išlindo į koridorių. Jau buvo belipanti laiptais žemyn, bet sutikusi Gordoną stabtelėjo.

– Labas rytas, Ravena, – mandagiai pasilabino jis. – Kaip tik planavau tave žadinti, mes su Goda jau paruošėme stalą. Po pusryčių norėsiu rimtai su tavimi pasikalbėti.

– Ar tai susiję su tolimesniais mūsų planais?

– Taip, su jais, bet ir su kai kuo kitu. Pasistenk dabar per daug apie tai negalvoti, Goda mūsų jau laukia.

– Na gerai, – sutiko Ravena, sekdama Gordoną iš paskos, kol galiausiai jie pasiekė virtuvę. Mergaitė tylėdama įsitaisė prie stalo, niekaip negalėdama atsistebėti patiektu maistu. Viskas kvepėjo labai gardžiai, bet ji nenorėjo kibti į valgį pirma, tad palaukė, kol Gordonas dar atneš arbatos. Goda tuo metu jau laikė garuojantį puodelį.

– Būtų visai smagu, jei apsilankytum čia dažniau, – prakalbo ji. – Galėtume kartu ką nors nuveikti, aprodyčiau tau geriausias Šešėlių Karalystės vietas.

– Taip, būtų neblogai, – šyptelėjo Ravena.

– Nepamiršk, kad tau reikia mokytis, – priminė Gordonas ir paslinkęs Ravenai puodelį įsitaisė priešais mergaites.

– Bet aš juk negaliu visą laiką tik mokytis, man reikia ir laisvų dienų.

– Žinau, Goda, bet tik savaitgaliais. Privalai mokytis stropiai, jei nori tapti žyne, kitaip tavo mokymosi metai nueis veltui.

– Puikiai suprantu, bet ar galiu šiandien pas Aristėją neiti?

– Nemanau, kad jam tai patiktų.

– Bet aš tik noriu padėti tau, kai keliausi pas Tasdarą išlaisvinti kalinių, – nusiminusi ji pažvelgė į tėvą. – Kaip galiu ramiai mokytis, kai žinau, kur ketini veltis?

– Nepamiršk, kad turiu Elzaro amuletą, jeigu pavyks, panaudosiu jį prieš Tasdarą, tau nėra dėl ko nerimauti. Be to, vis dar nemoki tinkamai naudotis savo galiomis, Tasdaras tuo tikrai pasinaudotų, pameni, kaip buvo tada su Rodžeriu?

Klausydamasi jų pokalbio, Ravena nepratarė nė žodžio, tik tyliai dūsavo. Jai buvo apmaudu ir tuo pačiu liūdna, nes jų bendravimas jai priminė tai, kad pati su savo tėvu niekada taip nuoširdžiai nekalbės ir nesėdės prie bendro stalo. Aišku, ji net ir nenorėjo to daryti su Tasdaru, bet tik dabar suprato, kokia stipri gali būti ne tik mamos, bet ir tėvo meilė. Gyvendama su Lina ir Rodžeriu, ji taip ir nepatyrė to jausmo, kai šalia tėvo gali jaustis visiškai saugi, ką tikriausiai jautė Goda, būdama šalia Gordono. Blogiausia tai, kad net ir tikroji mama jos atsisakė, o Lina, kurią mylėjo nuo pat mažens, šiuo metu negalėjo jos palaikyti.

Goda papusryčiavo pirma ir vis raginama tėvo susiruošė eiti pas Aristėją. Galiausiai virtuvėje liko tik Gordonas ir Ravena.

– Tau viskas gerai? – paklausė jis, pastebėjęs, kad ji beveik nepalietė savo valgio.

– Taip, žinoma, – linktelėjo ji. – Tik prisiminiau kai ką labai svarbaus, manau, kad turėčiau tai pasakyti...

– Gali drąsiai sakyti man viską.

– Na, aš tik galvojau apie savo seserį. Šiuo metu ji turėtų būti uždaryta Tamsos tvirtovės požemiuose. Aš siaubingai dėl jos nerimauju, nes nežinau, ką Tasdaras jai daro.

– Nori, kad padėčiau ją iš ten ištraukti kartu su kitais kaliniais?

Mergaitė kukliai palinkčiojo galva.

– Būtų labai gerai, jeigu tai įmanoma.

– Sunku pasakyti, bet aš tavo mamai jai pažadėjau, kad pamėginsiu išlaisvinti Rebeką iš požemių.

– Jūs pažįstate mano mamą? – apstulbo Ravena.

– Mes jau labai seniai pažįstame vienas kitą, – žynys sunerimęs pažvelgė į ją. – Būtent apie ją ir norėjau su tavimi pasikalbėti. Žinau, kad Arela neleidžia tau ieškoti Averinos ir išvaduoti Rebekos, o tau dėl to labai apmaudu, bet noriu, kad pamėgintum ją bent šiek tiek suprasti.

– Aš ir suprantu. Ji nori apsaugoti mane nuo pavojų, bet tai nereiškia, kad turiu nieko nesiimti, kai mano sesuo galbūt kenčia.

– Nemanau, kad Arela būtent tai turėjo omenyje, – Gordonas susimąstęs pažvelgė pro langą. – Ji žino, kokia tu stipri, bet žino ir tai, kad Tasdaras daug stipresnis, todėl nenori tavęs prarasti. Suprask, Arela jau daug metų kentė Tasdaro žiaurumą, o jis atėmė iš jos ne vieną vaiką, juk žinai, kad buvo išsiuntęs Rebeką į Rubeno planetą, ar ne?

– Taip, žinau, – tik dar labiau nusiminė mergaitė.

– Arela nori, kad gyventum ramų gyvenimą, nes žino, jog pildantis Pranašystei tave praras, todėl neleidžia tavęs į Tamsos tvirtovę, nenorėdama, kad paliktum ją anksčiau nei buvo išpranašauta. Kaip manai, kodėl tada ji prašė manęs pagalbos dėl Rebekos išlaisvinimo? Argi ne dėl to, kad nerimauja dėl jos lygiai taip pat, kaip ir tu?

– Gal jūs ir teisus. Bet kaipgi tai, jog ji nenorėjo, kad gimčiau?

– Tai buvo seniai, dabar Arela labai dėl to gailisi, bet bijo, kad tu jai neatleisi.

Ravena šiek tiek sutrikusi kurį laiką tylėjo. Jautėsi kalta, kad nesuprato mamos, nors žinojo, jog iš dalies jos abi buvo kaltos, tereikėjo nuoširdžiai pasikalbėti, kad viskas pagaliau išsispręstų. Galbūt tada ji galėtų grįžti atgal į Azryatą ir jų ginčas liktų tik skaudžia praeitimi.

– Norite pasakyti, kad turėčiau pas ją nuvykti?

– Tik tau pačiai rinktis, ką turi daryti, bet jei tikrai ją myli, siūlau daugiau nebedelsti, – šyptelėjo Gordonas. – Nebijok, Arela nėra blogas žmogus, tereikia ją geriau pažinti.

– Jeigu taip sakote, – susigraudinusi mergaitė nusuko žvilgsnį į šalį. – Kai Rebeka bus laisva, kartu grįšime pas mamą, ji turbūt labai apsidžiaugs.

– Visiškai tuo neabejoju, Ravena, bet... į Tamsos Karalystę keliausiu vienas, tu privalai likti čia, nenoriu, kad kas nors nutiktų. Be to, tau vis dar reikia atgauti jėgas po kelionės į praeitį, negalėtum pilnai naudotis savo galiomis, o tai keltų pavojų ne tik tau, bet ir man.

– Suprantu, bet argi jums nereikės jokios pagalbos?

– Nesijaudink dėl manęs, kaip jau sakiau, turiu Elzaro amuletą, iškilus pavojui būtinai jį panaudosiu, – kildamas nuo kėdės ramino ją žynys. – Na, aš jau eisiu. Gali būti rami, mano namuose tau nieko nenutiks.

Ravena žiojosi kažką atsakyti, bet Gordonas jau ėjo pro duris. Jį kamavo negera nuojauta, bet žinojo, kad šiuo metu daugiau niekas negalėjo išgelbėti nei Linos, nei kitų, tad teko susitaikyti su tuo, kad keliauti turės vienas. O taip bus net geriau, galbūt paslapčia galės įsibrauti į tvirtovę ir išlaisvinti kalinius be jokių kovų, tik teks ieškoti kitos progos, kada panaudoti Elzaro amuletą, juk Azara sakė, kad jis vienkartinis, kažką padarysi ne taip ir Tasdaro pažabojimas liks tik pamiršta svajone.

Pasiekęs savo kambarį, žynys pastvėrė lazdą ir įsidėjo į kišenę amuletą, bet kurį laiką dar prastovėjo, žiūrėdamas į Chrono laikrodį. Vis dar negalėjo patikėti, kad dėl jo laikmečiuose susipainiojo įvykiai ir dabar buvo sunku nuspėti, kas laukia šiame. Nebuvo aišku, ar Nobilijus pavogs laikrodį, ar jau nebe, bet vis dėlto turėjo būti atsargus ir paslėpti jį saugioje vietoje. Galbūt dėl visų šių painiavų dievai ir nusprendė, kad keliavimas laiku geriau būtų uždraustas ir naudojamas tik labai retais atvejais, bet jis, Gordonas, greičiausiai viską sugadino, leidęs apie laikrodį žinoti Ravenai. Tačiau labiausiai kankino klausimas, iš kur apie jį galėjo sužinoti Eliza, juk pavogė jį iš Nobilijaus ir prieš grąžindama tikrajam savininkui dar panaudojo pati. O gal jis kažką ne taip suprato? Galbūt kažkokiame laikmetyje pats apie jį pasakė Elizai? Bet argi dabar neturėtų to žinoti, ypač jei pasakė Elizai iš praeities? Bet vėlgi, kodėl turėjo pasakyti būtent jai?

Papurtęs galvą, Gordonas skubiai paliko kambarį. Dabar buvo ne laikas apie tai galvoti, reikėjo susikaupti užduočiai ir persikelti į Hanakuro miestą, kuriame buvo įsikūrę Tamsos Karalystės vartai, tad sutelkęs dėmesį į teleportaciją galiausiai atsidūrė vietoje. Jau norėjo eiti, bet tuo metu galvą persmelkė skausmas ir jis susvyravęs pasirėmė į žemę lazda. Ak, ir kodėl silpnumo akimirka turėjo užklupti būtent tokiu svarbiu metu?