Šviesa pagaliau išsisklaidė ir priešais save Ravena išvydo praeities Azryatą. Nebuvo jokių abejonių, kad tai ta pati vieta, tačiau ji neatrodė taip, kaip mergaitė buvo įpratusi ją matyti. Prireikė net kelių sekundžių, kad susivoktų, kur tiksliai pakliuvo, ir pasibaisėjusi ji užsidengė ranka burną. Čia buvo ne tas Azryatas, kuriame ji gyveno, ją supo daugybė apgriuvusių ar visai sugriuvusių pastatų, kuriuos įrėmino ryškiai raudonas dangus. Pakraupusi ji dairėsi po miestą, supratusi, jog pakliuvo į tą laikmetį, kai Azryatą galutinai sužlugdė Tasdaras, bet galvą persmelkė mintis, kad reikia kuo greičiau nusigauti prie šventyklos, jei tik Gordonas nesuklydo ir nusiuntė ją ten, kur reikia, galbūt šventykla jau sunaikinta...

Mergaitė nenoriai patraukė tuščiu keliu. Neramino tai, kad galbūt kažką sutiks ir kokiu nors būdu pakeis istoriją, nors Gordonas apie tai nė žodžiu neužsiminė. Be to, tai, kad brausis į Elizos kambarį ir kažką paims, jau buvo istorijos keitimas, nebent viskas veikė visai ne taip, kaip ji galvojo. Vis dėlto, stengėsi būti nepastebėta ir skubiai perbėgusi alėją įsimaišė tarp griuvėsių. Tačiau jokios gyvybės nebuvo, tik aplinkui švilpė vienišas vėjas. Ravenai suspaudė širdį, kad jos tėvas galėjo taip žiauriai pasielgti su jos gimtine. Ir kam? Tik tam, kad sukurtų pasaulį, kuriame jis bus visų karalysčių valdovas, kur gyvens vien nemirtingi, visa žmonija išnyks ir jiems nebeliks dėl ko kentėti, o svarbiausia – daugiau nebebus mirčių. Jai tai atrodė visiškai nelogiška, tam, kad sukurtų pasaulį be mirčių, jis didžiąją dalį žmonių išžudys, juk nemirtingųjų Visatoje buvo labai nedaug. Nebent jis planavo dar kažką, ko nė vienas nesugebėjo įžvelgti.

Begalvodama apie tai, Ravena vis artėjo šventyklos link, bet staiga pasijuto esanti čia ne viena ir akimirką stabtelėjusi apsidairė. Nuojauta kuždėjo kažką negero, tad rankoje stipriai spausdama raktelį paspartino žingsnį, bet vos smuko už pasitaikiusio namo kampo, priešais ją išdygo nedidelė, baltu apsiaustu apsigobusi figūrėlė. Mergaitė aiktelėjusi atsitraukė, bet supratusi, kad čia tik vaikas, šiek tiek aprimo.

– Ką tu čia darai visiškai vienas? – nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų paklausė Ravena. – Kaip tau pavyko išgyventi Tasdaro puolimą?

– O kaip pavyko tau? – įsmeigė į ją savo mėlynas akis berniukas.

Ravena sunerimusi sunkiai atsiduso. Tikėjosi, kad galės be kliūčių įvykdyti savo užduotį ir saugiai grįžti namo, bet viskas pasisuko tikrai ne taip, kaip ji tikėjosi. Akimirką ji juto iš berniuko sklindančią keistą energiją, bet per daug į tai nesigilino, energija buvo labai silpna, iškilus pavojui tikrai apsigintų.

– Aš pasimečiau, gal gali man padėti surasti savo tėvus? – netikėtai paklausė jis. – Ar tu taip pat pasimetei?

– Ne, nepasimečiau, man reikia kuo skubiau nusigauti į šventyklą, – papurtė galvą mergaitė. – Jeigu dar liks laiko, galėsime paieškoti tavo tėvų, nors nesu tikra, ar be mūsų kas nors dar išgyveno.

– Gerai, – apsidžiaugęs linktelėjo jis.

– Tada eime, negaliu ilgiau delsti.

Ravena visu greičiu pasileido bėgti taku ir daugiau nebesibaimino, kad kas nors ją pamatys, greičiausiai, kaip ir pati sakė, žmonių čia nebeliko, Azryatas jau buvo gerokai apgriautas, tad jie turbūt jau spėjo evakuotis kitur arba žuvo kovos lauke. Mergaitei taip skaudėjo širdį, kad rodės, jog tuoj pravirks, bet stengdamasi užgniaužti visas emocijas ji susitelkė į užduotį. Ir jei ne ritmingas batų trepsėjimas už nugaros, netgi būtų pamiršusi iš paskos bėgantį berniuką.

Ir štai, priešais juos pagaliau atsivėrė visas šventyklos fasadas. Dangų raižantys bokštai šiuo metu atrodė visiškai sveiki, tik keletas kolonų, suvirtusių kaip nukirsti medžiai, dengė duris, pro kurias jiems ir reikėjo eiti. Ravena vikriai užšoko ant vienos jų, norėdama geriau pamatyti vaizdą. Kolonos buvo labai storos, kai kurios apskilusios, bet vis tiek per sunkios, kad pavyktų jas patraukti rankomis. Tačiau mergaitei tai nekėlė jokių problemų, ji žinojo, ką turi daryti, ir nušokusi žemėn per kelis metrus atsitraukė.

– Atsargiau, kad smūgio banga tavęs nenumuštų, – kreipėsi ji į berniuką. – Beje, koks tavo vardas?

– Nobilijus, – nunarino galvą jis. – O tavo?

Bet Ravena neskubėjo atsakyti, nes jau kaupė jėgas smūgiui. Vis dar negalėjo naudotis savo psi, bet žinojo, kad pakaks ugnies, nors ją naudoti bus pavojingiau, galbūt nuo smūgio viskas užsiliepsnos ir išvis nebeliks praėjimo. Ir vis dėlto, rizikuoti buvo verta, vis geriau, nei nieko nesiimti.

Driokstelėjimas perskrodė apylinkes ir nuvilnijo tarp apgriuvusių pastatų, kai mergaitė sviedė į kolonas ugnies kamuolį. Akimirką ji užsidengė ausis, bet sprogimui nurimus pramerkė akis ir puse lūpų šyptelėjo, prisimindama, kaip Neptūnas panašiu būdu išsprogdino įėjimą į Senuosius Atakanos požemius. Neptūnas... Ravenai buvo skaudu pagalvojus, kad Šmėklų pelkėje tematė iliuziją, bet tuo pačiu džiaugėsi, kad nenutiko nieko baisaus ir Gordonas laiku ją išgelbėjo.

– Paskubėkime, – paragino ji berniuką ir perlipo per suskilusius luitus, tarp kurių kur ne kur vis dar liepsnojo ugnis arba tik rūko dūmai. Dabar ji stovėjo prie tamsių storų durų ir norėdama jas atidaryti tvirtai suėmė už rankenos. Durys buvo dvivėrės, tad Nobilijus sugriebė už kitos, ir nieko nelaukdami vaikai iš visų jėgų patraukė jas į save. Priešais juos atsivėrė erdvi salė, iš kurios vedė net trys koridoriai: vienas tiesiai, o kiti du – į kairę ir į dešinę. Ir tik dabar ji suprato, kokia šventykla didžiulė, o ji net nežinojo, į kurią pusę eiti, kad rastų Elizos kambarį, tikriausiai turės tikrinti visas iš eilės duris, o taip, žinoma, iššvaistys daugybę laiko ir galbūt nespės grįžti atgal.

– Pakliuvai, – staiga išgirdo ji už nugaros pašaipų balsą ir nustebusi atsigręžė į Nobilijų. Nejaugi tai pasakė jis?

Ir iš tikrųjų, berniukas keistai šypsodamasis žvelgė į ją. Mergaitė iškart suprato, kad kažkas ne taip. Tuo metu Nobilijus ėmė keisti pavidalą. Pasibaisėjusi ji stebėjo, kaip augo ir didėjo jo formos. Galiausiai vietoje berniuko priešais ją stovėjo suaugęs vyras.

– Tu... tu mane apgavai! – negalėdama patikėti išlemeno Ravena. Kaipgi galėjo būti tokia neapdairi ir nesisaugoti vien dėl to, kad manė jį esant vaiką?

– Pagaliau supratai, – pašaipiai ištarė jis, nusiimdamas nuo galvos gobtuvą ir taip atidengdamas savo tamsiai mėlynus plaukus. – Manai, kad taip lengvai iš čia ištrūksi?

– Ko tau iš manęs reikia? – nieko nesuprasdama ji iš lėto traukėsi tolyn, tačiau stipri vėjo banga nutrenkė ją ant grindų. Suvaitojusi mergaitė jau norėjo stotis, bet Nobilijus žaibiškai priartėjo ir sugriebė ją už plaukų.

– Nepabėgsi, – iškošė perveriančiu balsu ir pažvelgė jai tiesiai į veidą. – Žinau, kodėl čia atvykai, bet tau nepavyks įvykdyti savo plano.

Ravena nustėro iš siaubo ir akimirką galvojo, ką turėtų daryti toliau. Visiškai neturėjo nei noro, nei laiko su juo kautis, bet nežinojo, kaip kitaip nusigauti į Elizos kambarį, tad neturėdama kito pasirinkimo sugriebė jam už riešo abiem rankomis ir staigiu judesiu nėrė į kairę, kartu su savimi sukdama ir jo ranką. Nobilijus buvo priverstas paleisti jos plaukus, tačiau numatė kitą judesį ir vikriai atšoko į šalį.

– Iš kur žinai, ko man čia reikia? – neatitraukdama nuo jo žvilgsnio drąsiai paklausė mergaitė.

– Aš daug ką žinau, galiu skaityti visas tavo mintis.

– Kodėl mane sekei? Kas tau iš to?

Nobilijus neatsakė ir šypsodamasis laukė smūgio. Netrukus ugninis dryžis nusidriekė per patalpą, o jis tik paskutinę akimirką pašoko ir apsivertė ore. Viskas vyko lyg fantastiniame filme. Ravena matė, kaip veikiamas vėjo platus jo drabužis kaip vėduoklė pasklido į visas puses, o paskui vyras saugiai nusileido ant žemės kaip vikri katė. Mergaitė dar spėjo išvysti, kaip jis žengė žingsnį ir po akimirkos tiesiog dingo. Tuo metu pajuto smūgį į Saulės rezginį ir nespėjusi apsiginti parvirto ant grindų.

– Tau galas, – sušnypštė jis, tiesdamas į ją ranką.

– Ne... – išsigandusi Ravena užsidengė veidą, bet tuo metu jos akys sidabriškai žybtelėjo. Pajutusi savyje nepaaiškinamą didžiulę galią, ji iš lėto pakilo. Nobilijus nustebęs šiek tiek atsitraukė. Tik tada mergaitė išvydo savo rankose švytinčią juodą psi energiją. Nejaugi? Nejaugi po tiek daug kankinančiai ilgų dienų jos galios pagaliau grįžo ir dabar ji galės kautis nė kiek savimi neabejodama?

Tačiau dabar reikėjo sutelkti dėmesį į kovą, džiaugtis galės vėliau, tad sukaupusi kuo daugiau energijos, ji iš visų jėgų užsimojo į priešininką. Bet šis eilinį kartą išsisuko, psi energija atsimušė į akmeninę sieną ir į visas puses pasklido juodomis žiežirbomis. Nobilijus nujautė Ravenos baimę ir atsispyręs nuo grindų dar kartą puolė. Apstulbusi ji stebėjo, kaip jis lengvai sklandė ore tarsi šmėkla, ir gindamasi sukryžiavo priešais save rankas. Stiprus smūgis dar kartą nutrenkė ją į sieną. Per nugarą perėjo skausmas, tarsi būtų trenkusi elektra, bet stengdamasi tai ignoruoti ji sukaupė dar vieną energijos kamuolį, o kai Nobilijus jau buvo vos per kelis metrus nuo jos, smogė. Juodai kibirkščiuojanti psi pataikė jam tiesiai į pilvą. Suaimanavęs vyriškis suklupo ant grindų. Tuo pasinaudojusi Ravena skubiai priėjo artyn ir aiškiai ištarė:

– Aš esu Tasdaro duktė. Manai, kad tai mane sustabdys?

Ji juto po visą kūną pasklindančią šilumą. Tai buvo jos psi energija. Pirmą kartą po tiek laiko mergaitė jautėsi tokia pasitikinti savimi, o net neprireikė išlaisvinti savo vidinio demono, ko vos nepadarė gindamasi nuo vilkų. Neapsakomos jėgos dabar jai suteikė pyktis, tad nesigailėdama paskutinį kartą užsimojo į priešininką. Nobilijus dar bandė priešintis, bet suuodęs nesėkmę tiesiog prasmego grindyse. Akimirką mergaitė juto savo rankose jo drabužius, o kitą – jo jau nebebuvo.

Nuslopinusi savo psi, Ravena suklupo ant grindų. Jautėsi pavargusi. Nors atgavo savo galias, vis dar negalėjo tinkamai jomis naudotis ir, kaip sakė Zairai, vienam smūgiui išeikvojo žymiai per daug energijos. Greičiausiai dėl to, kad ilgą laiką nesitreniravo ir negerino savo įgūdžių. Tačiau ji pažadėjo sau, kad nuo šiol stengsis kur kas labiau ir nesileis sužlugdoma depresijos, dėl kurios visa tai ir prasidėjo.

„Ravena, tau liko dvidešimt minučių, – staiga pasigirdo neramus Gordono balsas galvoje. – Ar tau viskas gerai?“

„Taip, žinoma, – sunkiai alsavo ji. – Aš jau einu. Buvo keletas nesklandumų, papasakosiu, kai grįšiu.“

Gordonas daugiau nieko neatsakė ir ryšys tarp jų nutrūko. Mergaitė negalėjo patikėti, kad tiek daug laiko iššvaistė kovodama su Nobilijumi, tad negaišdama pakilo nuo grindų. Tuo metu pasigirdo garsus durų trenksmas. Vos Ravena spėjo pakreipti galvą, išsigandusi, kad grįžo Nobilijus, ją apsivijo tvirtos moteriškos rankos.

– Kaip gerai, kad tau nieko nenutiko, – išgirdo ji balsą, bandė suprasti, kieno jis, bet atmintyje neiškilo nė vienas pažįstamas žmogus.

Galiausiai moteris paleido mergaitę ir nužvelgė nuo galvos iki kojų. Ravena dabar taip pat galėjo ją aiškiau matyti: ryškiai raudonas ilgas drabužis, labai panašus į Nobilijaus, tobulai lygūs, pečius dengiantys balti plaukai, į kuriuos nebuvo įmanoma neatkreipti dėmesio.

– Suprantu, kad dabar tu sutrikusi ir manęs nepažįsti, – vėl prakalbo moteris. – Bet patikėk, ateityje mes dar susipažinsime. Aš esu Azara, tikriausiai daug apie mane girdėjai.

– Azara? – apstulbo Ravena. – Taip, girdėjau, jūs ne kartą padėjote mano mamai apsiginti nuo Tasdaro. Bet iš kur žinote, kad atkeliavau čia iš ateities?

– Viskas labai sudėtinga, vaikeli, – sunkiai atsiduso ji. – Aš taip pat atkeliavau iš ateities, tik iš daug tolimesnės nei tu. Tas Nobilijus, su kuriuo susidūrei prieš man pasirodant, atvyko iš to paties laikmečio, kaip ir aš, tik jis čia kur kas ilgiau, todėl pamatęs tave norėjo sutrukdyti, kad negrįžtum atgal pro laiko vartus.

– Bet kodėl? – iš nuostabos net sumirksėjo ji.

– Jis visam laikui užstrigo praeityje, nes per dažnas keliavimas laiku sugadino Chrono laikrodį, todėl norėjo prasmukti vietoj tavęs. Žinoma, kad tai padarytų, jam pirmiau reikėjo išgauti vartų buvimo vietą, bet dabar gali dėl to visiškai nesijaudinti, Nobilijus nėra labai stiprus, o kol aš esu su tavimi, jam nebus jokių šansų.

– Palaukite, jis pavogė laikrodį iš Gordono?

– Taip, pavogė ir bandė patobulinti, kad galėtų juo naudotis dažniau. Deja, patobulinimas nebuvo toks jau tobulas, dėl to Nobilijus ir užstrigo praeityje. Tą dieną, kai lemiamą kartą pravėrė vartus, tu žinojai, kad jis daugiau nebegrįš ir bandei jį sustabdyti, bet... tau nepavyko. Ilgą laiką svarsčiau, kaip sužinojai, kad jis užstrigs, bet dabar jau suprantu.

– Bet ką jūs čia veikiate? Kodėl atvykote į praeitį? – niekaip negalėjo suprasti Ravena.

– Noriu padėti tau pasiekti Elizos kambarį, kad nereikėtų laukti metus, kol galėsi iš čia išeiti, – menkai šyptelėjo ji. – Bandau pakeisti ateitį, nes Ravena, gyvenanti tame laikotarpyje, iš kurio atkeliavau, papasakojo man, kad visus metus praleido praeityje, o tai nuvedė į Arelos mirtį. Tasdaras ją nužudė manydamas, kad žinodama riziką ji išleido tave į kelionę. Nors iš tiesų ji nieko nežino, tiesa?

– Taip, ji dabar nežino, kad aš čia, – linktelėjo mergaitė, vis dar bandydama suvokti visą gautą informaciją. – Jūs nenorėjote, kad ji mirtų, todėl ir atvykote padėti man?

– Būtent, – tvirtino Azara.

– Bet kaip? Juk Chrono laikrodis buvo pas Nobilijų, kaip jūs sugebėjote čia atvykti? Ir kodėl pats Nobilijus atkeliavo būtent į šį laikotarpį?

– Jis bandė keliauti į daug gilesnę praeitį, į tuos laikus, kai Tasdaras dar nebuvo gimęs, kad galėtų visiškai panaikinti jo egzistavimą, bet laikrodis sugedo jam dar nespėjus to įgyvendinti, todėl laiko tėkmė išmetė jį kur pakliuvo, – paaiškino ji. – O aš esu Aukščiausioji žynė, pasinaudojau dievų pagalba, norėdama visa tai ištaisyti. Keliavimas laiku visuomet buvo uždraustas, bet kartais būna daromos išimtys, štai kodėl jie sukūrė Chrono laikrodį ir perdavė saugoti Gordonui, kad vėliau jis atitektų vienam iš sergėtojų, bet tuo pasinaudojo Nobilijus. Niekas iki šiol neišsiaiškino, kaip jis sužinojo apie laikrodį, tad grįžusi atgal perspėk Gordoną, kad atidžiau jį prižiūrėtų, gerai?

Ravena linktelėjo. Tuo metu jos galvoje nuskambėjo Gordono balsas, pranešantis, kad liko mažiau nei dešimt minučių. Atrodo, tai išgirdo ir Azara.

– Gerai, paskubėkime, žinau tikslią vietą, kur yra Elizos kambarys, kaip tik spėsime laiku.

Moteris pastvėrė Ravenai už rankos, ir kai jos teleportavosi į trečią šventyklos aukštą, paėjėjo šiek tiek toliau nuo laiptų, prie pat tamsiai rudų durų. Viską supratusi, mergaitė išsitraukė iš kišenės raktelį ir ištiesė jį Azarai. Toji mikliai jį sugraibiojo ir pagaliau atrakino duris. Ravena nedrąsiai žengė į vidų. Pro atvirą langą padvelkęs nestiprus vėjas atnešė pažįstamą rožių kvapą iš sodo, nors ji buvo tikra, kad jis sunaikintas kartu su miestu. Nejučia nužvelgus kambarį, akys nukrypo į langą, ant kurio lengvai plevėsavo niūrios apiplyšusios užuolaidos. Šalia jo ant rašomojo stalo gulėjo atversta knyga, jos jau pageltusius lapus vartė pro langą pučiantis vėjas.

Tačiau netrukus mergaitės dėmesys nukrypo į Azarą, skubiai puolančią prie spintos ir verčiančią ant pakabų sukabintus drabužius. Ravena aiškiai matė jos jaudulį, ir pati jautėsi lygiai taip pat, atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės, ir nors nežinodama, ko tiksliai reikėjo ieškoti, padėjo jai susitvarkyti su drabužiais. Po to Azara ėmė braukti per vidinę spintos sieną, bet tuoj pat apčiuopusi išsikišimą tvirtai į jį įsikibo. Ravena apstulbusi stebėjo, kaip priešais ją atsivėrė nedidelės slaptos durelės, nė nespėjo pamatyti, kas už jų yra, o Azara jau traukė iš vidaus neaiškios kilmės papuošalą. Tai buvo lašo formos amuletas, šiek tiek panašus į tą, kurį jai davė Rėja, tik žymiai didesnis ir su ryškiai raudonu kristalu, aplink kurį raitėsi juodos vijos, tarytum įkalindamos jį metaliniame narve ir darydamos amuletą panašų į žmogaus širdį.

– Štai, Ravena, daiktas, kurio tu siekei, – šyptelėjo Azara, bet tuojau pat surimtėjusi tiesė jai papuošalą. – Tai Elzaro amuletas, kurį sukūrė Eliza. Tik su juo tu gali pažaboti Tasdarą.

– Bet kaip? – negalėdama atitraukti akių nuo silpną raudoną šviesą skleidžiančio kristalo paklausė mergaitė.

– Amuletas gali nuslopinti magišką energiją, todėl panaudojusi jį galėtum įveikti savo tėvą visiems laikams.

– Tuomet kodėl niekas iš šio laikotarpio jo dar nepanaudojo?

– Laukėme tinkamos akimirkos, kai galėsime priartėti prie Tasdaro, nes amuletas yra vienkartinis ir veikia tik tą, prie kurio prisiliečia.

– Bet ar tai nereiškia, kad jis nuslopins mano galias? – paklausė Ravena, nors vis neramesnis Gordono balsas skaičiavo paskutines likusias minutes.

– Ne, nes tam, kad tai padarytum, reikia ištarti užblokavimo burtažodį, – paaiškino Azara. – Gerai, tau jau metas, laikas beveik baigėsi.

– Palaukite, noriu dar šio to paklausti, – sulaikė ją mergaitė. – O kur dabar Eliza? Kodėl ji negrįžta pas Agnesę?

– Tai labai sudėtinga, – iškvėpė moteris. – Elizos nebėra. Tiesa, tavo laikmetyje ji dar grįš pasiimti Agnesės, bet vėliau ją nužudys Rodžeris.

– Rodžeris? – kilstelėjo antakius ji. – Už ką?

– Atleisk, dabar negaliu gilintis į smulkmenas. Pasakyk Gordonui, kad pasikalbėtų su dievais ir nesibaimintų, jie nenubaus jo už tai, kad sulaužė taisyklę ir atskleidė paslaptį apie Chrono laikrodį.

– Gerai, būtinai jam tai perduosiu.

– Ir dar vienas dalykas – tą šventyklos dalį, kurioje yra Elizos kambarys, sunaikino ne Tasdaras, o aš.

– Bet... bet kodėl? – sutriko mergaitė.

– Tasdaras žinojo apie amuletą, įsibrovęs į Elizos mintis, todėl norėjo jį sunaikinti, bet aš užbėgau už akių ir pasinaudojusi vykstančiu karu sunaikinau šventyklą. Tavo laikmetyje Tasdaras mano, kad amuletas buvo sunaikintas tuo metu, kai jo kariuomenė įsiveržė į Azryatą.

– Suprantu. Ir dabar jūs tai padarysite, kai aš iš čia išvyksiu, saugiai perkeldama amuletą į ateitį, tiesa?

– Taip. O dabar įsikibk man į ranką, tau liko vos minutė.

Ravena pakluso ir jos tuoj pat teleportavosi prie laiko vartų. Mergaitė atkreipė dėmesį, jog jie po truputį traukėsi, ir jei ji nepaskubės, tarpas bus per siauras pralįsti.

– Iki susitikimo, Ravena, – ragindama eiti pamojo ranka Azara.

Toji atsakydama tik apdovanojo ją šypsena ir apsigręžė į vartus. Tuo metu akinančioje šviesoje išvydo Gordoną, tiesiantį į ją ranką, ir tvirtai ją nutvėrė.