Apgaulinga pūga. Pamačiau mūsų žydintį sodą.
Trūko šitiek nedaug - tik rausvokų gležnų drovesių.
Suklusau – tarsi vėjas atneš jaunumėj nuolat skambantį juoką,
Lyg nedrįs įsiskverbt pašiurenimu odos vėsiu.
Iš pilkų debesų snaigės krito ir krito, ir krito,
Kol galop supratau, kaip iš sapno sugrįžti baugu.
Pamačiau ne tave – sudėvėtą pavidalą kitą,
Lyg turtus aptikau srautą dar nekalbėtų maldų.
Supratau, jog pūga audžia vieną mums bendrą drobulę,
Ir tada nurimau, panirau vėl į savo sapnus.
Tu buvai ir esi tas, kas judina manąją sulą,
Nes tu vienas meni būtus drovesius švelniai rausvus.